Tautos vienybės ir drąsos žygdarbis

Ir jauni, ir vyresni, ir pagyvenusieji sausio 13-ąją susibūrė Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro salėje paminėti prieš dvidešimt vienerius metus krauju aplaistytą Laisvę iškovojusių žmonių atminimo. Iš vakaro gimnazijos sportininkai su jaunaisiais šauliais surengė sporto varžybas Laisvės gynėjų dienai atminti, ankstų rytą žvakelėmis sužibo mokyklos langai. Vėliau vyresnieji mokiniai kartu su mokytojais, tėvais, seneliais, broliais ir seserimis tų dienų vienybę prisiminė dainuodami dainas, padėjusias ištverti šaltį, baimę ir nežinomybę parlamento, televizijos ir radijo gynėjams, žvelgdami į šiltai žiburiuojančias keturiolika žvakelių – už kiekvieną didvyrį, paaukojusį savo gyvybę Tėvynės Laisvei.
Svarbi ir itin reikalinga tradicija jiezniečiams tapo Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, kuriuos jie kasmet gali išgirsti šių įvykių minėjimo renginiuose. Šiemet savo atsiminimais pasidalijo Tarybos narys Vytautas Kamblevičius, vadovavęs Sitkūnų radijo stoties gynybai ir apsaugai. Tylos minute susirinkusieji pagerbė žuvusiųjų atminimą ir su dideliu susidomėjimu išklausė liudininko pasakojimą apie žmonių ryžtą bet kokia kaina apsaugoti nuo okupantų pajėgų retransliacijos stotį, vienintelis tašką, leidusį skleisti žinias visai šaliai ir visam pasauliui. O tai buvo labai svarbu, nes užsienio valstybių dėmesys įvykiams Lietuvoje buvo gyvybiškai reikalingas, kad agresoriai negalėtų savo juodų darbų daryti tylomis, niekam nematant, negirdint ir nepasmerkiant. Tuo laiku V. Kamblevičius dirbo Kauno rajono žemės ūkio valdybos viršininku ir buvo vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, jo pareiga buvo užtikrinti kiek įmanoma ilgesnį radijo stoties veikimą. Savo darbą stoties gynėjai atliko pagirtinai, nes galimam tokių įvykių scenarijui buvo ruoštasi iš anksto, suderinti veiksmai su kolūkių vadovais, kurie parūpino ir sunkiąją techniką, ir sienos statybai reikalingas medžiagas. Nors ir buvo aišku, jog prieš didžiulę rusų armijos jėgą ilgai atsilaikyti nepavyks, tačiau žmonės buvo pasiryžę viskam – kaip ir Vilniuje, kur niekas nesitraukė nuo mirtimi grasinančių tankų ir automatų vamzdžių. Sitkūnų stotis buvo apjuosta keturgubu gynybos žiedu: stovėjo stambiosios technikos eilė, per parą buvo pastatyta kelių metrų storio ir aukščio gelžbetoninė tvora, aptverta spygliuota viela, tačiau svarbiausia buvo gyvoji – žmonių kūnų – užtvara. Susirinko tūkstančiai iš Kauno, aplinkinių kaimų, iš tolimesnių vietovių. Plieniniais strypais buvo prismaigstytas stogas, kad, esant reikalui, būtų  atsiginta nuo desantininkų. Kiekvienas kelias, vedantis link stoties, buvo užblokuotas technika, ten budėjo žmones su radijo ryšio stotelėmis. Štabas buvo Sitkūnų mokykloje, kur buvo organizuotas maitinimas, sargybos pamainos, vežiojimas – tikra karinė stovykla, gerai sutvarkyta ir puikiai veikianti. Nuostabiausia buvo tai, prisiminė V. Kamblevičius, kad žmonės buvo iš tiesų vieningi, nežiūrėjo partiškumo, priklausomybės kažkam, bendras visų tikslas buvo apginti Laisvę, tai buvo pats tikriausias ir nuoširdžiausias pasiaukojimas, kokiu galima tik didžiuotis. Todėl, pasak svečio, buvo  ypač skaudu neseniai išgirsti, kad tyrimai rodo, jog šiandien žmonės krauju iškovotą nepriklausomybę mielai iškeistų į ekonominę gerovę. V. Kamblevičiaus tvirtu įsitikinimu, taip neturi būti, bet yra viena šviesi viltis – tai jaunimas, kuris, reikia tikėtis, išaugins savyje patriotiškumo dvasią, vertą jų tėvų ir protėvių žygdarbių atminimo.
Padainavę su kultūros centro saviveiklininkais, jiezniečiai skirstytis į namus neskubėjo. Kiekvienas turėjo ką pasakyti apie tas tautos likimą lėmusias dienas: kas budėjo Sitkūnuose ar Vilniuje, kas su nerimu laukė grįžtančių vaikų, kas virė arbatą ir maitino gynėjus sumuštiniais ir blynais. Netolimos praeities prisiminimai apie tautos vienybę ir drąsą šildo nuo sunkios kasdienybės sugrubusias sielas ir neleidžia užgesti tikėjimo kibirkštėlei – jei galėjome tokie būti tuomet, būsime tokie ir dar kartą, jokie sunkumai ir nepritekliai lietuvio dvasios stiprybės nesugniuždys.