Elektros stotis
Sukaupęs lėšų Jurgis Mikaila pastatė gelžbetoninę užtvanką, įrengė antrą galingesnę turbiną, generatorių ir nutiesė 2,5 km ilgio elektros liniją į valsčiaus centrą – Jiezno miestelį. Projekto suderinimo brėžinių pateikimas užtruko iki 1930 metų kovo. Tų metų kovo 14 dienos leidime, kurį pasirašė finansų ministras J. Tūbelis ir Prekybos departamento direktorius J. Norkaitis buvo pabrėžta, kad „įrengti elektros stotį ir elektros tinklą Alytaus apskrityje, Jiezno miestelyje, Grikapėdžio vienkiemyje su sąlyga, kad aukšto įtempimo linijos nuo plento iki miestelio būtų padarytos šalia kelio“ (LCVA, f.388, ap.2a, b.1528, p.28). 1930 m. rugsėjo 18 dienos raštu buvo patvirtinta, kad elektros stotis pastatyta pagal vokiečių elektrotechnikų sąjungos reikalavimus ir elektros stoties, aukštos ir žemos įtampos tinklų priežiūrą vykdo Alytaus apskrities inžinierius elektrikas Mačiūnas (Ten pat, p.29).
1930 m. pabaigoje, nuo lapkričio 15 d., elektra jau buvo tiekiama į Jiezną, taigi, švenčiame pirmosios elektros stoties Jiezno krašte 85-etį. Techninės elektros stoties charakteristikos buvo šios: vandens turbina buvo 40 arklio galių, generatorius 40 kilovatų galingumo, srovė – trifazė kintama, įtampa – 220 voltų, bendras tinklo ilgis – 4 kilometrai. Abonentų su skaitikliais buvo 20, atskirų lempų – 10 valsčiaus valdyboje ir dar keturios lempos Jiezno gatvėse. Elektros kaina 1,2-1,6 litų už elektros energijos kilovatą. Pats elektros stoties savininkas buvo gavęs koncesiją elektrą tiekti iki 1945 metų („Savivaldybė“, 1931, nr.10, p.34-35). Žinoma, kainos buvo ne žemos, tad kartais sukeldavo ir vartotojų pasipiktinimą. 1933 m. gruodžio 21 dienos publikacijoje „Lietuvos ūkininke“ Dzūkų Adomas rašė: „Šis miestelis iki šiol buvo apšviestas elektros šviesa, kurios energiją tiekė vietinis malūnininkas Mikaila. Už kilovatą imdavo 1 litą 30 ct. Dabar dėl ekonominio krizio miestelio gyventojai pradėjo šviestis žibalinėmis lempomis, o elektrai paskelbė boikotą, nes, pasak jų, elektra neįmanomai brangi“ („Lietuvos ūkininkas“, 1933, gruodžio 21 d., nr.51, p.9).
Savo publikacijoje Prienų globos namuose leidžiantis senatvę Juozo Mikailos sūnus Vincas pažymi: „ Elektros energijos pakako ne tik Jiezno miesteliui apšviesti, bet ir naujiems (valcų ir razavo) malimo įrenginiams varyti. Viskas buvo daroma be didesnių ar mažesnių valstybės dotacijų, taupiai, racionaliai, pačiam šeimininkui vadovaujant. Grikapėdžio malūnui ir jėgainei vadovavo pats ir vienas sąžiningas darbininkas Karolis, o Jiezno malūnui – vyresnysis sūnus Pranas su darbininku Jonu. Abiems malūnams darbo netrūko, nes malė pigiau nei dyzelinis Markovičiaus malūnas, o ir miltai neperkaitinti norimo rupumo sumalami. Smulkaus (valcuoto) malimo kvietiniais miltais aprūpino aplinkinių miestelių ir Alytaus prekybos tinklą, apyvarta spartėjo ir investuotos lėšos greitai atsipirko, davė nemažą pelną sau ir valstybei“ („Voruta“, nr.15(393), 1999 m. balandžio 17 d., p.6).
Jauja
1939 metais Juozas Mikaila matydamas, kaip sunkiai vargsta linų augintojai mindami linus, pastatė pirminio linų šiaudelių apdorojimo įmonę, vadinamą „jauja“. Kaip pastebi Vincas Mikaila, joje linai buvo ne tik išminami, bet ir išbrukami. Bet ji dirbo tik metus. Užėję sovietai išgrobstė įrengimus su elektros varikliais, o ir iki šių laikų išlikusią „jaują“ kolchozų metais pavertė tvartu.
Malūno ir elektrinės likimas sovietinės nacionalizacijos metais
Tai labai įdomiai yra aprašęs malūno ir elektrinės savininko sūnus. Tad išklausykim jį: „Malūnai 1940 m. irgi buvo nacionalizuoti, šeimininkai nušalinti. Vietoj dviejų prireikė 4-5 darbuotojų vienam malūnui, o kur dar apskaitos tarnautojai, direktorius. Dėl neišmanymo ir aplaidumo įrenginiai gedo, malimas pablogėjo, neišvengta sukčiavimo ir girtavimo bei kitų blogybių.
Vokiečių okupacijos metu savininkams malūnai buvo grąžinti. Nedelsiant reikėjo atsikratyti nesąžiningų darbuotojų, malūnus suremontuoti ir paruošti normaliam darbui. Bet neilgam, 1944 m. per antrąją bolševikų okupaciją malūnai nusavinami, o po metų, kas nesuspėjo išvykti, buvo ištremti į „plačiąją tėvynę“. Likusiems teko klastoti pavardes ir pasklisti po atokesnes vietas ar šiaip taip sulaukti kiek ramesnių Chruščiovo laikų.
Dar kurį laiką malūnai pamažu nyko, neremontuojamos užtvankos sugriuvo, sraunioji Verknė prasigraužė tiesesnę vagą. Pradėtas statyti gyvenamasis namas buvo išvežtas į Jiezną, kiti ūkiniai pastatai sugriauti, jų vietose išsikerojo varnalėšos ir dilgėlynai. Iš kadaise gražiai tvarkomo ir našaus ūkio teliko senas sodas ir didelis raudonų plytų pastatas, ženklinantis Grikapėdį. Tai buvo ne tik giminės, bet ir kitų mėgstama susibūrimo vieta, kur galėjai pasiklausyti radijo, paskaityti laikraščių, pabūti vaizdingos gamtos prieglobstyje.
Ir anksčiau, ir prasigyvenęs Juozas Mikaila (1884-1978) išliko kuklus ir paprastas mažakalbis žmogus. Ne tik artimųjų, bet ir jį pažinojusių žmonių labai gerbiamas už sumanumą, sąžiningumą ir darbštumą. Tikslinė veikla, nuosaiki mityba, abstinencija ir nerūkymas siejosi su jo ilgaamžiškumu. Mirė beveik 95 metų“ (Ten pat).
Apsilankymas Grikapėdyje sužadino norą susitikti su Mikailos palikuonimis, jų anūkais, išklausyti juos, pamatyti jiems ir mums brangių pastatų nuotraukas, išgirsti jų nuomonę apie šio kraštui brangaus kampelio ateitį. Tai taip pat uždegė norą plačiau ir giliau patyrinėti malūno istoriją. Prie šios temos dar sugrįšime, nes ji labai vertinga visam mūsų kraštui.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
