Mane pradžiugino ne tik aktorių mėgėjų vaidyba, bet ir rūbai. O jie, scenoje puošdami aktorius, atrodė, tarsi atkeliavę iš didžiųjų teatrų drabužinių. Pasidomėjau. Ir nustebau, kai sužinojau, kad šiam spektakliui skirti rūbai pasiūti Birštono lopšelyje – darželyje „Vyturėlis” dirbančių merginų ir moterų rankomis. Visos jos vienbalsiai tvirtino, kad daugiausiai darbo ne tik gaminant, bet ir kuriant dizainą, įdėjo Laimutė Bagdonaitė. Ir, kaip jos tvirtino, jog rūbai ir yra Laimutės kūriniai.
Ilgai nelaukus panorau susitikti su žmogumi, kuris papasakotų ne tik apie sceninių rūbų atsiradimą, bet ir atsakytų į kai kuriuos man rūpimus klausimus. Ilgai ieškoti nereikėjo…
Ir štai, kalbuosi su jau 26 metus toje pačioje įstaigoje dirbančia Laimute Bagdonaite.
Kaip atsiranda sceniniai drabužiai? „Pirminį drabužio gamybos etapą galima pavadinti kūrybiniu. Viskas prasideda nuo rūbo idėjos. Tuomet galvoje susikuriu piešinį, pagal kurį paruošiu drabužio eskizą… O medžiagų toli ieškoti nereikia – yra daug dėvėtų rūbų parduotuvių. Tereikia laiko, ir už minimalias išlaidas gali įsigyti puikios medžiagos kostiumams. Rūbai siuvami ne vieneriems metams. Aišku, per ilgesnį laiką jie tai įplyšta, tai reikia kai kur pataisyti detales. Tačiau, kai darželyje turime puikią siuvėją, kuri niekada neatsisako padėti, problemų nelieka“, pasakoja Bagdonaitė.
Kai prieš 10 metų pradėjo siūti sceninius rūbus spektakliui „Pilis pilaitė”, Laimutė net negalvojo, kad jų drabužinė kasmet pasipildys vis naujais sceniniais rūbais. Tik Senio Besmegenio rūbas prieš keletą metų buvo pasiūtas. Tačiau kasmet Laimutė ne tik siuvo kaukes įvairiems pasakų personažams, bet ir ėmė į rankas teptuką, piešė, gamino įvairius puošybos elementus grupėje bei darželyje. Bekalbant parodė visai neseniai padarytą musės kaukę, kurią taip ir knietėjo pačiupinėti, nes iki smulkmenų apgalvoti kūrinio elementai vertė į šį vabzdį pažiūrėti visiškai kitokiu žvilgsniu.
Pati Laimutė yra ir buvusi mėgėjų teatro aktorė, jos vaidybą teko stebėti ne viename režisieriaus Rimanto Jacunsko pastatyme. Tačiau, pasak jos, kartais reikia ir sustoti. Suvaidinti neatsisako ir dabar, o jos pasirodymą teko stebėti ir paskutiniame spektaklyje, kur vaidino laputę. Galiu pasakyti, vaidino labai įtikinamai!
Iš kur tiek minčių, galimybių? Į šį retorinį klausimą Laimutė atsakė net negalvojusi. Pasak jos, visi giminaičiai labai kūrybingi ir išradingi. Nors amžinybėn jau iškeliavę tėvai, tačiau jie savo dukrai buvo labai dėmesingi, ypač tėvelis. Laimutė tiesiog švytėdama prisiminė smalsios ir žingeidžios mergaitės klausimus, užduotus tėveliui. „Jis niekada neatstumdavo manęs. Stengėsi atsakyti į visus man rūpimus klausimus, o jei ko nežinodavo, taip ir pasakydavo, tačiau patikindavo, kad pasidomės ir ras atsakymą. O jį visada atrasdavo ir man atsakydavo. Jei jis skaitydavo laikraštį ar būdavo užsiėmęs kokiais kitais darbais, niekada nesakydavo, kad trukdau. Tiesiog atidėdavo darbus ir bendraudavo su manimi”, sakė pašnekovė. O smalsuolė norėjo žinoti daug, nes įdomu buvo viskas – nuo mažiausio iki didžiausio daikto, gamtos reiškiniai.
Jau vaikystėje gavusi didžiulį žinių bagažą, šilto bendravimo įgūdžius, juos panaudoja dirbdama su vaikučiais. Pasak Laimutės, labai smagu, kad išleisti į gyvenimą vaikai jau atveda savo atžalas pas ją, šimtu procentų pasitikėdami jos pareigingumu, skiriama šiluma kiekvienam vaikui. Ji niekada nesako, kad šie netrukdytų, ji visada bando rasti atsakymus į vaikams rūpimus klausimus. Kaip sakoma, ką gavai vaikystėje, pasidalink su kitais.
Laimutės auklėtiniai ir jų tėveliai, kaskart atėję pasiimti atžalos, apsidairo, nes žino, kad visada atras tai papuoštą rūbinę ar žaidimų kambarį. Kiekvienąkart pasidžiaugs nors ir mažais laimėjimais ar vaikų padarytais darbeliais. Pati Laimutė nemato savo prinertų šalių, tunikų, pagamintų karolių ar apyrankių, nunertų servetėlių. Gal tai mažmožis, tačiau vaikai visada pastebi visas smulkmenas, kurios juos pasitinka ir išlydi, kai auklėtoja, nesiafišuodama pasipuošia savo gamybos papuošalais, kuriais, manau, galėtų susidomėtų ir kitos moterys.
Laimutė neįvertina savo didelių darbų. Ji tiesiog dirba, džiugina aplinkinius ir, gimus idėjai, ją paleidžia tinkama linkme, tuomet pasaulį išvysta nuostabūs kūriniai, džiuginantys visus.
O lopšelio – darželio vedėja Vitalija Adamonienė ir pati Laimutė sako, jog viso darželio kolektyvas be galo kūrybingas, todėl teigiama energija atiduodama ir mažiesiems auklėtiniams. Gal jie sugebės savo kūrybinius darbus pateikti viešai ir džiuginti dar didesnį ratą žmonių, nes mažoje erdvėje tikrai pranašu nebūsi.
Vilija Čiapaitė
