Primirštos Joninių šventės atgaivinimas tarpukario Lietuvoje (I)

Gelbėkit vaikus

JONINESE

Senovinė Joninių šventė nuo seno buvo sieta su vasaros, vidurvasario, šienapjūtės pabaiga, saulės ir ugnies švente. Dėl Sekminių, Žolinės papročių įtakos ši šventė buvo nustumta į pašalį. Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos šaulių organizacija, dėl to, kad buvo įkurta 1919 m. birželio 24 dieną, Jonines paskelbė savo organizacijos įkūrimo data, o „Jaunosios Lietuvos sąjunga“ ją paskelbė savo metine švente. Tai turėjo didelės įtakos Joninių grįžimui ir į platesnį visuomenės, ypač jaunimo, pripažinimą. Šventės pagrindimui tada, net ir dabar, yra svarbūs du straipsniai tarpukario spaudoje, kuriuos ir pateikiame. Visų pirma, tai žinomo Lietuvos etnologo, profesoriaus Juozo Baldžiaus (1902-1962) darbas.

LAUŽAS

Joninės – vasaros ir derliaus šventė
Straipsnyje, išspausdintame jau okupacijos metu 1940 m. birželio 24 dieną „Lietuvos žiniose“, tyrinėtojas pabrėžė, kad „Joninių šventėje buvo svarbūs du momentai: saulės triumfas, bet ir artėjanti jos senatvė. Saulės triumfas keldavo žmonėms didelį džiaugsmą, bet jos artėjanti senatvė keldavo ir nerimą. Saulės simbolis žemėje buvo ugnis, saulės simbolis mene buvo ratas. Sujungus abu simbolius krūvon buvo gautas degantis ratas, tas pats degantis ratas, kuris kaip tik Joninių vakare buvo nuo kalno paleidžiamas upėn ar ežeran. Riedantis ratas nuo kalno upėn turėjo reikšti dangaus saulę, riedančią dangumi žemyn, arčiau horizonto, senatvėn. Bet žmonės norėjo saulei ir padėti. Jie manė, kad saulės gyvybės pagrindas yra šiluma, nes ji juk šildo visus. Todėl žmonės norėdavo padėti senstančiai ir šalstančiai saulei. Jie kurdavo laužus ir manydavo magijos būdu suteiksią saulei energijos ir apsaugosią nuo senatvės. Šie degantieji laužai buvo dvireikšmiai. Antroji jų reikšmė buvo žmonių džiaugsmo pasireiškimas, kad saulė yra tokia galinga ir gaji, šviesos ir šilumos. Kadangi saulė buvo dar ir augmenijos bei derliaus globėja. Tai žmonės šios saulės šventės proga su deglais eidavo per laukus ir javus, kalbėdavo burtažodžius, atlikdavo magiškas apeigas, kurių tikslas buvo javų derlių pakelti“ (J. Baldžius. Joninės – vasaros ir derliaus šventė. „Lietuvos žinios“, 1940 m. birželio mėn. 24 d., nr.141.l.5).
Šalia ugnies laužų, degančio rato, žygio į laukus, svarbus šventės ritualas yra paparčio žiedas.

papartis 1

Paparčio žiedas
„Niekas nematė paparčio žydint, nežinojo, kad jis nežydi. Todėl manė, kad papartis žydi žmonėms nematant šv. Jono naktį. Paparčio žiedas esąs labai stebuklingas, tik labai sunku jį pamatyti, nes jis žydi labai trumpai vidurnaktį, o be to, visokios jėgos, ypač nelabosios, trukdo žmogui prie jo prieiti. Tas žmogus, kuriam pavyksta paparčio žiedą rasti, esąs labai laimingas, nes jis viską matąs, viską žinąs. Ypač gerai matąs paslėptus turtus, o kartais žinąs ir amžinos jaunystės paslaptį“ (Ten pat).
Raganų sąskrydis
„Raganos, be abejo, yra palikuonės tų burtininkų, kurie Joninių šventėse burdavo derlių ir talkindavo magiją žemės ūkio reikalams. Anie burtininkai buvo geri žmonės, nes jie pranašaudavo ateitį. Dėl krikščionybės apie raganas susidarė kita nuomonė: jos esančios tokie padarai, kurie savo vėlę pardavė velniui, o velnias joms suteikė jėgas daryti kai kuriuos stebuklus ir pranašauti. Raganos, velnio sąjungininkės, nieko gero žmonėms padaryti negali. Visa, kas jų daroma, yra žmonėms žalinga, tiek jų kūnui, tiek sielai. Joninių vakare mūsų raganos skrendančios ant Šatrijos kalno. Skrisdamos jos daug bloga pridarančios, galvijus (ypač karves) žaloja, todėl tą vakarą visus galvijus ir gyvulius reikia laikyti namie, o Joninių rytą išleisti ganyklon, tik rasai nukritus, nes Joninių ryto rasa ypatingai gyvuliams esanti kenksminga“ (Ten pat).
Švenčių sukrikščioninimas
Senovėje tos šventės buvo vadinamos vasaros, vidurvasario, saulės ir ugnies šventėmis. Tos šventės buvo tokios įtakingos ir jas reikėjo sukrikščioninti: „Kilo klausimas, koks krikščionis tiktų toms vasaros šventėms. Parinko Joną, kurio nei gimimo, nei mirimo datos nėra žinomos. Joninės ir gavo savo vardą nuo švento Jono Krikštytojo. Teologai savotiškai paaiškino Joninių švenčių krikščionišką prasmę. Joninės – saulės šventės. Šventas Jonas – taip pat saulė, nušvietusi kelią Kristui. Joninės – saulėgrąžos šventės. Šventas Jonas mirė (nusileido) užleisdamas vietą skaistesnei saulei (Kristui). Joninių vakarą jaunimas aplink laužą šoka. Sakoma, juk šoko ir Herodijada, išvydusi nukirstą švento Jono galvą. Joninių naktį deginami laužai, sakoma, kad švento Jono lavonas buvęs ant laužo irgi sudegintas“ (Ten pat).

PAPARCIO ZIEDO BEIESKANT

Vyriškas falas – irgi šventės elementas
„Vyrų lytinis pajėgumas, moterų vaisingumas yra šeimos ir viso pasaulio darnos svarbus elementas. Tyrinėtojai pastebi tą ryšį. Latviškas šventės pavadinimas „lygo“ yra susijęs su sanskrito žodžiu „lingam“, kuris reiškia falą. Ankstesniuose papročiuose yra buvę daug erotikos, susijusios su falo, kaip ir augalo, padidėjimu, sustandėjimu. Gal todėl ir falą, ir grūdinių augalų vaisių vadiname vienu žodžiu – varpa. Krikščionybei įsigalėjus, mes į šiaurę labiau palinkusieji buvome įspausti į savo drovumo kampą, natūralius dalykus įvyniojant į užkoduotus žodelius, užuominas“ (Ten pat).
Aleksandras Merkelis apie Jonines
Aleksandras Merkelis (1907-1994) – žymus literatūros tyrinėtojas, parašęs išsamias V. Kudirkos, J. Jablonskio, M. Valančiaus, L. Giros, Vaižganto, prezidento Antano Smetonos ir kitų tarpukario veikėjų biografijas. 1938-1939 m. jis buvo prezidento A. Smetonos asmeninis sekretorius, žymus žurnalistų vadovas emigracijoje. 1932 m. „Lietuvos aide“ pasirodęs jo straipsnis apie Jonines labai prisidėjo prie šventės populiarinimo.
Autorius straipsnyje pabrėžė tą didelę įtaką, kurią Mažoji Lietuva, švęsdama Jonines jau nuo 1885 metų ant Rambyno kalno, darė ir daro įtaką visai Lietuvai. Pastebėti latviški Joninių papročiai. Plačiai aptarė kupoliavimą, dainas ir žolelių rinkimą. Pateikė gan įdomų šventės šventimą, burtažodį: „Kad žmogus, drugiu sergąs, pagytų, reikia švento Jono dieną keptą duoną taip užkalbėti: „Saulės vardu, perkūno griausmu, tau, drugy, insakau, tave varau nog žmonių, nog gyvulių, nog paukščių, nog kiekvieno gyvo žaliosna giriosna, klampiosna balosna, tamsiuosna raistuosna, kur saulė nemato, kur žmonės nevaikščioja, gyvuliai nebraidžioja ir paukščiai nelakioja. Jei manęs nepaklausysi, tavęs saulės spinduliu išdžiovinsiu, saulės kaitra nukamuosiu, gailia rasa prigirdysiu, užkerėta duona pripenėsiu. Tau liepiu, tau insakau, kad N. N. (mini sergančio pavardę ir vardą) apleistai, daugiau nekamuotai“. Taip užkalbėtą duoną reikia valgyti saulei dar netekėjus“ (A. Merkelis. Joninės. „Lietuvos aidas“, 1932 m. birželio 24 d., nr.141(1516), l.2).
Katalikiškoje šalyje šventė ne visur buvo švenčiama. Jeigu buvo švenčiama, tai su tikėjimo ženklais: „Vakare prieš šventą Joną, pavalgę vakarienę jaunieji eina į gatvę, darželiuose randa mergaites besėdinčias ir vainikus bepinančias. Po kiek laiko mergaitės sueina į būrį, prie jų pritampa būrys vaikinų, jos nešasi vainikus ir gylių ryšulius, jie gi – koptus (kopėčias – V. K.). Eina visi į lauką kryžių kaišyti, kad rytą visi pasigrožėtų rožių, lelijų, šparų, gvazdikų, pinavijų, rugiagėlių sunkiais vainikais, kryžius apmovusiais, smulkiais šimtažiedžiais ir žaliomis rūtomis, Dievo kančią apkaišusiomis. Prie kryžių pastatytos koptos: viena mergaitė pasilipusi kaišo, kitos jai paduoda, ko reikia: vainikų, gėlių, siūlų. Vaikinai sėdi už jų nugarų ir tarsi griežlelė gieda savo giesmelę trumpą: „gręžk, gręžk, gręžk“, kitoje kelio pusėje garsinasi putpelė, jos giemelė: „Putpilikšt, putpilikšt“. Viena mergaitė bestovėdama pasakė: „Tos paukštelės, kaip mokėdamos garbina Dievą, jų giesmę Dievas priima sau už garbę“. Toliau ta pati mergaitė seka pasaką.
Apkaišę vieną kryžių, būriu eina prie kito, kol apkaišo visus to laiko kryžius. „Rytą pažiūrėsime, kur bus gražiau apkaišyta, ar mūsų, ar ano lauko“, – mąsto sau mergaitės. Grįžta dainuodami. Jau kaimą priėjo, jau būtų galas šiam žygiui, reiktų skirstytis, tik dar nė vienas nenori miego. Taigi apsistoja prie vartų pabaigia dainą, toliau šokius šoka, keliems vaikinams, griežiant liežuviu“ (Ten pat, p.3).

Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti