Teofilius Rutkauskas: „Mus ištrėmė, kai man buvo treji su puse metų…“. Mindaugas Skučas: „Buvau šešerių, kai su šeima išvežė į Sibirą…“. Zita Bartusevičiūtė: „Mano brolis, pasivadinęs Narsuolio vardu, žuvo 1951-aisiais…“. Tai tik keli žmonės, tai tik jų atsiminimų nuotrupos, kurias išgirdo prie paminklo žuvusiesiems kovotojams susirinkę jiezniečiais. Gedulo ir vilties dienos minėjimą jie pradėjo šventosiomis mišiomis Jiezno parapijos bažnyčioje, o paskui gausiu būriu patraukė į atminimo sodelį. Čia, kaip pasakojo resistencijos kovų metraštininkė Bronislava Vinskienė, visur glūdi okupantų nužudytų žmonių kaulai. Jų kūnus mėtė į šulinį, buvusį dabartinės ugniagesių komandos pastato vietoje, užvertė čia gyvenusio žydo daržo žemėmis. Šiandien šioje vietoje, netoli nedidelio kryželio stalinizmo aukoms atminti, iškilęs aukštas paminklas, tyliai ošia jauni ąžuoliukai. Pagerbti Tėvynės gynėjų ir tremtinių atminimo čia atėjo artimi ir tolimi partizanų giminaičiai, jų žygdarbio neužmiršę jiezniečiai. Pagarbą jiems atidavė jaunieji šauliai, vadovaujami Sigito Žalio, lydimi vyresniųjų kolegų, kurie niekada nepamiršta nulenkti galvos didvyrių atminimą saugančioje vietoje. Išties džiugu buvo matyti daug gausesnį nei pernai minėjimo dalyvių būrį, o tarp jų – tremtį patyrusios Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės padėjėją Audronę Kaminskienę, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriką Darių Juodį, Prienų rajono savivaldybės Tarybos narį Alvydą Vaicekauską, TS- LKD Prienų skyriaus pirmininką Kęstutį Palionį ir jo partietį Sergejų Jovaišą. Pritilę ir susikaupę visi klausėsi tremtinių atsiminimų, B. Vinskienės pasakojimų apie Jiezno krašto partizanus. Vienas jų – Motiejus Jaruševičius Lakštingala, kaip sakė istorikas D. Juodis, šiemet buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus Antrojo laipsnio ordinu. Apie šią neeilinę asmenybę jaudindamasis pasakojo buvęs partizanų ryšininkas Juozas Gecevičius, dar vaikinukas tarnavęs Lietuvos gynėjams ir savo darbais, ir surinktomis žiniomis. Šio partizano ir daugelio kitų vardai yra surašyti paminklinėse lentose, prie kurių gražiai tvarkomame parke nuolat žydi gėlės. Visa tai – seniūnijos darbuotojų rūpestingo darbo dėka, nes jiezniečiai labai gerbia savo krašto didvyrių atminimą ir puoselėja jam skirtas atminimo vietas.
Jaudinantys, širdį užgaunantys buvo gimnazistų žodžiai, jų skaitomos eilės apie meilę kančias patyrusiai Tėvynei, apie kraują dėl jos išliejusius karžygius. Skausmas dėl galvas padėjusių brolelių aidėjo ir saviveiklininkų dainose, kurioms pritarė tie, kas šių melodijų lydimi gyveno ir laukė Laisvės dienos. Branginti ją ir saugoti, kaip ir už ją kovojusiųjų atminimą – mūsų šiandien gyvenančiųjų pareiga.
