Vilija Čiapaitė
Prienų VšĮ „Meninė drožyba“ Tradicinių amatų centre, esančiame Vytauto g. 16, vyksta paroda „Ąžuolo kelias“. Joje eksponuojami dviejų menininkų Algimanto Sakalausko ir Andriaus Lik kūriniai iš medžio.
Menininkų prakalbintas medis tarsi seka savo istorijas, verčia susimąstyti, įkvėpti nepakartojamo kvapo, kuris būdingas tik medžiui.
Susitikimas, virtęs draugyste
Dar 1998 metais teko susitikti su A. Sakalausku jo organizuotoje stovykloje, kur buvo prakalbintas medis. Medžio antrasis atgimimas tuo metu man buvo tarsi atradimas. Tiktai nepamenu, kokiam didžiavyriui jis buvo skirtas, tačiau tai buvo gana įspūdingas stogastulpis. Jau tada Algimantas sakė, jog nėra studijavęs akademinių dailės studijų. Žinios ir visa, ko jis yra pasiekęs – tai Dievo dovana. Be abejo, visas žinias įgyji rinkdamas medžiagą, bendraudamas su specialistais. Tai, sakyčiau, daug didesnės studijos, nes gyvenimiška patirtis ir mokėjimas jas pritaikyti praktikoje – geriausia mokykla.
Po pirmos pažinties nutekėjo nemažai vandens. Kaskart žaviuosi Algimanto darbais ir kaskart jo pamokas apie dvasinius, energetinius ir kitokius dalykus bandau įsisąmoninti, suvokti. Jo žinomumas yra gana plataus spektro, tačiau čia, Prienuose, mes džiaugiamės, jog jis atrado vietą, kur galime užsukti, pasidžiaugti, pabendrauti su juo ir jo komanda.
Algimantas ir jo komanda puikiai prijaukina medį, kuris gyvena dar vieną gyvenimą ir džiugina, stebina ir verčia susimąstyti, jog jis ne vien mediena kurui.
Tobulumo paieškos ir atradimas
Andrius Lik taipogi pamilo medį, o jo darbų subtilumas, paslėpta potekstė, verčia susimąstyti. Kaip Andrius susikalba su medžiu? Vienur išaukštinta moteris, kiturgi tarsi jauti šiurkštumą. Tai tarsi moters ir vyro gyvenimo pradmenys, kuriuos sieja medis. Parodoje gali atrasti tai, kas neatskiriama nuo gamtos ir žmogaus. Dvasiniai elementai, kuriuose gali įžvelgti minties kelią, susijusį su vyriškuoju pradmeniu. Nesistebėsim, jei iki veidrodinio paviršiaus nublizgintos figūros magiškai prikausto dėmesį ir verčia ištiesus ranką įsiklausyti į medžio širdies plakimą. Glostai ir mintimis kalbi, bendrauji. Tai tarsi moters išpuoselėtas kūnas, magiška ir neatsiejama žemės dalis.
Kitur gi Andrius vyro ir moters biustus kaip masalą užmeta pasakojimui, kurį reikia sukurti pačiam. Kiekvienas atranda tik jam vienam priklausantį pasakojimą ir jis būna vis kitoks…
Taigi, manau, kad kelionei su medžiu reikia kiekvienam užsukti į parodą ir įsijausti. Pajusti antram gyvenimui prikeltus medžius, kurie kaip ir žmogus – kvėpuoja meile kiekvienam, kuris suvokia gyvasties pradmenis.
