Laimutė Jančiukienė
Mero baneris

Luana Masienė: „Darydama ką nors niekada nekeliu sau užduoties nustebinti pasaulį“ (+susitikimas su autore)

IMG_2027

Vilija Čiapaitė

Šiandien, kuomet gyvename pilname technologijų pasaulyje, turime savas komforto zonas, be kurių retas kuris įsivaizduoja civilizuotą gyvenimą. O koks tas gyvenimas? Tai galime sužinoti aplankę parodą Birštono kultūros cento fojė, kuri intriguoja, o gal daug ką pasako…

Taigi Etiopijoje gyvena žmonės taip, tarsi mes būtume persikėlę į kitą pasaulį, į ten, kur neegzistuoja technologijos. Kaip parodos autorė rašo savo lankstinuke: „…Visa tai primena industrializacijos užuomazgas Europoje XIX a. pradžioje“. O ten gyvena žmonės! Peržiūrėjus Luanos Masienės parodą „Kasdienybė be civilizacijos grimo“ tikrai galiu pasakyti, jog ten žmonės nuoširdžiai džiaugiasi gyvenimo suteiktomis dovanomis! Visa tai galima pamatyti, pajusti ir įkvėpti grynuolio oro gurkšnį, kad suvoktum, kad visur, nepriklausomai kur jie gyvena – suteikia savotiško šarmelio.

Taigi fotografijos mus tarsi nukelia ten, kur 2019 metais nukeliavusi į Etiopiją Luana Masienė įamžino mums žmonių gyvenimą, kurie turi savo papročius, savo kultūrą.

Etiopija – savito grožio šalis, kuri neleis nuobodžiauti, nes ten atrasi neatrasta, pamatysi tai, kas tave pakerės. Ten ir kultūros elementai, kasdienybė, šeimų gausa, turgūs, kuriuose kraipydamas galvą pamatysi meno kūrinių sudėtingumą. Visa tai stebėdamas fotografijose dar labiau suvoki, kad gyvenimas yra terpė, kurioje kiekviena tauta atranda savo perlus. Tačiau autorė puikiai parodo akimirkas, kur žmonių šypsenos natūralios, laimingi veidai. Akyse gali pamatyti nuostabą, klausimą, atsakymą…

Bene labiausiai mane pradžiugino vaikų natūralumas, kūdikiškas naivumas, džiaugsmingos akimirkos. Nors jų rankose ne telefonai ar kiti prabangūs išmanūs žaisliukai, tačiau jie moka džiaugtis kreidele, kažkokiu mažmožiu arba tiesiog šypsotis keliautojams.

Subtilios papuošalų pynės, auskarai, karoliai, gyvenimiški kultūros elementai su tik jų tautai svarbiu paveldu – į Etiopiją nuneša visos parodos fotografijos. Visa tai tarsi kito gyvenimo, kitų kultūrų gyvenimo pasakojimas, kurį norisi išgirsti dar ir dar.

Autorei kelionė po Etiopiją tapusi savotišku iššūkiu. Ne viskas taip gražu, kaip fotografijose, tačiau tai jau praeitis, kuri mums paliko savo istoriją. Ir drąsiai galiu sakyti, jog Birštono kultūros centre eksponuojamas fotografijų ciklas užbūrė ir įtraukė į savo įsčias.

Apie autorę

Luana Masienė (Striukaitė) gimė Anykščiuose. Pedagogė – matematikos mokytoja, literatė poetė, kultūros organizatorė.

Mokėsi ir baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą sidabro medaliu. Studijavo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, įgijo matematikės išsilavinimą. Studijuodama ji lankė Lietuvos kino studijoje įkurtą reklamos ir teatrinio meno mokyklą „Melpomen“.

Gyvendama Vilniuje L. Masienė subūrė mados teatrą „ERRA“, dirbo Lino Jučo leidybos ir informacijos firmoje, redagavo mėnesinį laikraštį vaikams „Saulės zuikutis“. Kurį laiką L. Masienė gyveno, dirbo ir kūrė Marijampolėje bei Londone (Didžioji Britanija).

L. Masienė – firmos „Luna“ savininkė, matematikos korepetitorė, papildomai moko matematikos moksleivius ir studentus. Nuo 2016 m. ji leidžia žurnalą kūrybinei klasei „Baltas kambarys“, palaiko interneto svetainę baltaskambarys.com. Nuo 2020 m. L. Masienė daugiausiai laiko praleidžia Nyderlanduose.

L. Masienė nuo paauglystės rašo poeziją ir prozą, dalį kūrybos pasirašydama Anos Lu slapyvardžiu.

Naršydama internetinėse platybėse atradau fotografijų parodos autorės pamąstymus: „Esu žmogus, kuriam vidinis pasaulis yra daug tikresnis už išorę, kuriam realesnis gyvenimas tas, kuris žinomas tik man vienai… Kartais man net atrodo, kad tie reiškiniai, problemos etc., kurie jaudina daugumą, man net neegzistuoja. Jaučiuosi tarsi nukritusi iš mėnulio, nes tiek daug čia, žemėje, man nereikalingų daiktų ir dalykų…“ Ir dar, ką mums reikėtų įsisąmoninti: „Darydama ką nors niekada nekeliu sau užduoties nustebinti pasaulį. Nebent save. Ir ne kažkokiu ypatingu didingumu, o išieškojimo tikslumu – kai net ir mažas darbelis tobulai įkrinta į gyvenimo dėlionę, atskleisdamas dar platesnį pasaulio vaizdą. Štai tuomet ir nustembi – ir nuo savęs, kaip žmogaus, ir nuo absoliučios Visatos darnos“.

Tad tikiu, kad ne vienas aplankys Lunos Masienės parodą „Kasdienybė be civilizacijos grimo“ Birštono kultūros centre ir pajus ne tik išskirtinius potyrius ar vidinį virsmą, kad gyvenimas be grimo ir civilizacijos daro žmones savotiškai kitokiais, o gal laimingesniais?

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą