Lietuvos valstybės 100-mečiui. Žmogus, davęs pradžią Birštono lietuviškajai savivaldai –Adomas Kabašinskas (I)

Artėjantis Lietuvos valstybės šimtmetis kiekvienam piliečiui iškelia daug svarbių, verčiančių giliai susimąstyti ir giliai analizuoti, klausimų. Kodėl tauta 26 metus blaškosi iš kampo į kampą ir nesijaučia savo šalyje šeimininke? Estai mums aiškiai atsako, kad nebuvom išmintingi, pasirinkę valdžioje iš sovietmečio erdvių atėjusiuosius. Jie pasirinko kitaip ir džiaugiasi pasiekimais.

Ypatingai svarų atsakymą į šį klausimą pateikė žinoma Valstybinės istorinės prezidentūros-muziejaus Kaune istorikė Ingrida Jakubavičienė. Ji per pastaruosius trejus metus išleido gausiai nuotraukomis iliustruotą tarpukario istorijos biografijų trilogiją „Seserys“, „Duetas“, „Prezidento sargyboje. Leitenanto Povilo Skardžiaus istorija“. Ji, išanalizavusi tiek prezidento Antano Smetonos, tiek kitų tarpukario politikų ir jų šeimų gyvenimo istorijas, pažymėjo, kad yra nepaprastai didelis, net bedugnės skirtumas tarp buvusiųjų ir dabartinių ministrų, abiejų laikotarpių savivaldybių vadovų, savivaldybininkų.

Tarpukario vadovai švytėjo asmeniniu kuklumu, kvalifikacija, užsienio kalbų mokėjimu, užsienio praktikos patirtimi, pasišventimu tautai, pagarba pavaldiniams, eiliniam žmogui. Jie buvo baigę kelis universitetus ir perėję carizmo kalėjimų universitetą. Ne paslaptis, kad dabartinėje, jau antroje Lietuvos Respublikoje labai dažnai matome kai kurių valdininkų „helovyną“, savanaudiškumą ir piktnaudžiavimą valdžia. Vadovaujamasi iš sovietmečio paveldėtu principu: „Darbe reikia viską sau pasidaryti“. Todėl galima iš biudžeto pinigėlių nugvelbti, dar ir patyliukais savo vaikams pigiau, negu eiliniams piliečiams, butus privatizuoti ir dar visokių valstybės gėrybių paslapčiomis pasisemti. Ir tada nesistebi, kodėl kai kurie valdžios grandai ir pagrandukai taip neigiamai, suirzę ir sudirgę, reaguoja į tarpukario gėriu švytinčias asmenybės. „Kokia čia dar istorija, mes dabar esame valdžioje, mes darysime istoriją, kuri mums naudinga“, ‒ sako jie. Gink Dieve, jie nenori tarpukario valstybininkų ir savivaldybininkų net girdėti, darbus apie juos ar apskritai ką nors skaityti (nebent sudomina, kokius tie gėrimus retkarčiais naudojo), nes jie žino, kad jokiu būdu nepriaugs iki jų… Bet, didžiam mūsų džiaugsmui, tie laikai jau baigiasi. Lietuvos valstybės 100-metis artėja, mokykimės iš garbių tarpukario žmonių, perimkim jų vertybinius principus, perduokim, ypač asmeniniu pavyzdžiu, jauniems žmonėms.

Ar tik Birštono svečias – žmogus?

Toks klausimas atsiranda, kai peržvelgi pagrindinius Birštono įvaizdžio (tikrai, tai ne istorija!) teiginius. Džiugu, kad prisimename J. Tumą – Vaižgantą, kitus Birštono svečius, mylėjusius kurortą. O Birštone nuolat gyvenusius, miestelį ir kurortą su paslaugomis sudėtingomis aplinkybėmis kūrusius, užmirštame: tarpukario Birštono veidą Adomą Kabašinską, gydytojus Jurgį Venckūną, vyr. gydytoją Balį Matulionį, jau nekalbant apie Raudonojo Kryžiaus ilgametį pirmininką Roką Šliupą, architektus Romaną Steikūną ir Vytautą Landsbergį – Žemkalnį ir kitus, be kurių Birštono tarpukario gyvenimas tiesiog nesuvokiamas.

Dažniausiai kalbame tik apie pastatus, tarsi jie iš dangaus būtų nukritę, tarsi jiems atsirasti nebuvo kūrybinių minčių, idėjų, pastangų jas įgyvendinant, tarsi pastatuose nedirbo atsakingos Lietuvai ir Birštonui asmenybės. Kur Birštonui gyvenusios ar daug jam nusipelniusios asmenybės? Ar šie tarpukario žmonės tokio abejingumo nusipelnė?!

Mintys senosiose Aleksoto kapinėse

Šįkart viską pradėsiu nuo mirties. Birštono lietuviškosios savivaldos tėvas, žinomas girininkas, verslininkas, dviejų vilų savininkas, Birštonui pagražinti draugijos steigėjas Adomas Kabašinskas mirė tarp 1948–1952 m. ir yra palaidotas Aleksoto kapinėse. Paprašiau gerbiamo šv. Kazimiero parapijos klebono, kunigo kanauninko Valiaus Zubavičiaus padėti surasti žymaus Birštono žmogaus mirties duomenis. Jis artimiausiu laiku pažadėjo tai padaryti.

O iki to laiko aš dvi dienas perėjau visus antkapius, nugramdydamas nuo kai kurių net samanas, kad ant jų surasčiau garsaus Birštono žmogaus pavardę. Turėjau du motyvus. Jiezniškiai žino, kur palaidotas krašto kovų už nepriklausomybę patriarchas, buvęs ilgametis klebonas Jonas Galaunė, prieniečiai žino Juozo Brundzos ir Konstantino Olšausko kapus. Norėjau padaryti dovaną mylimam Birštonui ir visam regionui Lietuvos valstybės ir savivaldos 100-ųjų metinių proga. Tikėjau, kad dieviškoji apvaizda padės taip, kaip 2013 metais padėjo Lvove atrasti mūsų kraštui ir Lietuvai Panemunio dvaro sūnaus Adomo Dominyko Bartoševičiaus, vieno pirmųjų 1863 m. sukilėlių, emigranto, žymaus knygų leidėjo tuometinėje Galicijoje kapą Lvovo Lyčiakovo kapinėse. Apie bajorą A. D. Bartoševičių kalbama Europoje, žinomi Lietuvos žurnalistai jį mini savo laidose ir reportažuose, o mes jo net į žymius Birštono krašto žmones tinklapiuose neįrašome?!

Šį kartą nepasisekė, A. Kabašinsko pavardės antkapiuose neaptikome. Jis buvo palaidotas žmonos sesers vyro artimųjų kape, tad gal jo pavardės nespėta įrašyti. Žmona Elena po vyro mirties persikėlė į gimtinę Zapyškį, po kelerių metų mirė ir yra ten palaidota. Vienintelis vaikas – sūnus Vytautas, partizanas, žuvo ir nežinia, kur jo kaulelius Aukštosios Panemunės stribai užkasė. Neliko kam nuolatinai Adomo Kabašinsko kapu rūpintis. O paieškas mes dar pratęsime.

Dar buvo ir antras motyvas, kodėl man taip svarbi Adomo Kabašinsko asmenybė.

A. Kabasinskas su seima

2015 m. vasario 15 dieną Birštono kurhauze buvo pristatyta nauja knyga „Lemties verpetuose. Beletrizuotų atsiminimų romanas“. Pernelyg susireikšminę knygos leidėjai ir redaktorė, neįsigilinę į prisiminimų esmę, visuomeninės reikšmės trūkumą juose, tarsi norėjo pademonstruoti tarpukario žmogaus pavyzdį. Knygos leidėjai prieš renginį pažadėjo leisti susipažinti su knyga, pristatant ją, bet dėl neaiškių, o gal ir aiškių, priežasčių to nepadarė. Atvykęs į renginį, nusipirkau knygą ir nustėrau. Knygoje – melo, narcisizmo klodai. Vasario 16-osios išvakarėse neturėjau teisės vesti bet kokios polemikos, tuo labiau, kad buvo susirinkę oficialūs asmenys ir prisiminimų autoriaus giminė. Pasisakyme apsiribojau bendraisiais patriotizmo principais.

Knygoje tarnavimu KGB buvo apkaltinti žymūs Jiezno tarpukario klebonai Jonas Galaunė, Vincas Vaičiulis, apjuodintas Birštono klebonas Tadas Akstinas. Adomą Kabašinską prisiminimų „patriotas“ įvertino kaip „snarglį vaikystėje“, padlaižį, šykštuolį, nežmonišką, gobšuolį ir t.t., kas tikrai neatitinka istorinės tiesos (Lemties verpetuose, V., 2015, p.44–49). Šmeižtą prieš garbius Jiezno dvasiškius esame argumentuotai paneigę „Jiezno parapijos žiniose“ 2016 m. gruodžio 22 d. (http://jieznoparapija.lt/2016/12/22/garbingu–jiezno–parapijos–ganytoju–jubiliejai-2/).

Negalime leisti taip menkinti Lietuvos nepriklausomybės šauklio Birštone ir pirmojo Birštono savivaldybės vadovo Adomo Kabašinsko asmenybės.

Vaikystė ir jaunystė

A. ir E. Kabasinskai su sunumi Vytautu

Adomas Kabašinskas gimė Birštone 1884 m. spalio 21 dieną. Jo tėvai Andrius Kabašinskas ir Ieva Šeškauskaitė–Kabašinskienė. Kūdikį pakrikštijo tuometis klebonas Povilas Sakalauskas. Krikšto tėvai buvo Motiejus Kabašinskas ir Antosė Kidevičienė (LVIA, f.1043, ap.1, b.4, l.35, įrašas 49). Adomukas anksti neteko tėvo, o tik sukakus 11 m. mirė ir motina (Ten pat, b.5, p.32, įrašas 1).

Senieji birštoniškiai prisimindavo, kad netekusį tėvų jį augino dėdė Vincas, o vėliau jis gyveno su dėde Jurgiu. Adomuko dėdė Vincas gyveno prie kapinių, mažoje bakūžėje. Vėliau jis gyveno su dėde Jurgiu, kurio name buvo Birštono girininkija. Ilgą laiką, iki 1905 m., Kabašinskų šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Apie 1898 m. Adomas baigė Birštono dvimetę rusišką valdinę mokyklą. Pasak prisiminusiųjų, nuo 1900 m. dirbo Birštono girininkijoje raštininku, buvo smalsus, nuovokus ir imlus svetimoms kalboms. Mokėjo susikalbėti rusiškai, lenkiškai ir žydiškai.

Kaizeriniams okupantams įsigalėjus Birštone jis paskiriamas Birštono valsčiaus viršaičiu. Tai buvo sunkus metas, nes viršaičiui reikėjo įvykdyti okupantų maisto, arklių pristatymo prievoles. Tą laikotarpį mena jo, jauno, laibo nuotrauka, kartu su Juozu Leonavičiumi, A. Padelsku, saugojama Birštono muziejaus fonduose.

Vasario 16-oji ir Birštonas

Adomas Kabašinskas su džiaugsmu ir viltimi sutiko Vasario 16-osios aktą.

Parapijinio komiteto pirmininko A. Kabasinsko sprendimas

Adomo Kabašinsko, kaip krašto patrioto, netenkino tai, kad okupantai beatodairiškam medienos vežimui į Vokietiją naikino Birštono apylinkių miškus. Jis apie tai nuolatos informuodavo tuo metu Birštone jau kunigavusį kunigą Tadą Akstiną. Šis į Adomo Kabašinsko rūpestį iškart sureagavo: „1918 m. spalio 28 dieną Alytaus apskrities kunigai, susirinkę į Birštoną atlaiduosna nutarė kreiptis į Lietuvos Tarybą, prašydami, kad ji kuo greičiausiai teiktųsi pasirūpinti sustabdyti miškų kirtimą ir jų eksploatavimą, kuris nuo 05.18 d mūsų apylinkėse labai plačiai prasidėjo. Girdėjome iš tikrų šaltinių, kad Jiezno ir Nemaniūnų girių užvaizdos kreipėsi į vietos klebonus dėl girių išpardavinėjimo. Regis, vokiečių valdžia skubinasi medžio liekanas išsigabenti“ („Lietuvos aidas“, 1918 m. lapkričio 26 d., nr.141(189), p.2).

Tai buvo Birštono parapijos komiteto preliudija.

1918 m. lapkričio 14 d. Alytuje įvyksta apskrities parapijos atstovų suvažiavimas, kuriame dalyvauja A. Kabašinskas, J. Blekaitis. Suvažiavimas nutarė Lietuvos aukščiausiąja valdžia pripažinti Lietuvos Tarybą, nuo plėšikų gintis įsteigti valsčiuose miliciją, palaikyti santykius su vokiečių karine valdžia, stengiantis išvengti konfliktų (LCVA, f.1567, ap.3, b.1, p.40v-41). Suvažiavimas išrinko Alytaus apskrities tarybą. Lapkričio 21 dieną susirinkę parapijos komitetų atstovai jau kalbėjo apie parapijos komitetų, kaip savivaldos organų, veikimą (Ten pat, p.41–42). Tai reikėtų laikyti Birštono lietuviškosios savivaldos gimimo data.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti