Tarsi retas perlas panemunėje, Birštone, švyti „Tulpės“ sanatorija. Kurortinės miesto istorijos liudininkė, išsiskirianti balto dailaus fasado pastatu, ji sukasi dienų ir darbų sūkuryje, priimdama į savo svetingą glėbį ligų ir negandų išvargintus žmones. Oficialioje Birštono savivaldybės svetainėje rašoma, kad kurorto įkūrimo pradžia galima laikyti 1846 m., kai čia iš Stakliškių atsiųsta ligonė pasveiko. Tiesa, pagrindinis, gražusis „Tulpės“ pastatas-gydyklos pastatytas tik 1927 m. Į jį, manau, dažniausiai ir atkreipiamas dėmesys einant pro šalį iš vienos ar kitos pusės. O koks gražus vaizdas atsiveria plaukiant laivu Nemunu, sunku ir nupasakoti.
Tad pro „Tulpę“ man teko eiti (ir važiuoti) tikrai daugybę kartų, pasigėrint pastato grožiu ir aplinka. Visai kas kita buvo patekti į sanatorijos vidinį gyvenimą, tapus kliente. Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, na, o sanatorija, manyčiau, nuo registratūros. Jos darbuotojams tenka priimti atvykstančiuosius, atsakyti į daugybę klausimų, net ir nuraminti, padrąsinti žmones. Nuo to, kokį pirmąjį įspūdį susidarys svečias, sakyčiau, daug priklauso ir visa viešnagė. Taigi, man pirmasis įspūdis buvo malonus, ypač dėl „Baltosios vilos“, kurioje gyvenome tas penkias puikias dienas.
Tiek metų stovėjęs apleistas ir apšiuręs pastatas virto komfortiška, jaukia, iš išorės ir iš vidaus žavinčia vila, kurioje apsigyvena sanatorijos svečiai. Kambarys trečiajame aukšte – vos ne kaip nedidukas butas: du miegamieji, svetainė, erdvi dušo patalpa ir per langus matomi senojo parko medžiai. Ramybė, jaukumas, patogumas – kaip tik tai, ko norėjosi. Tiesa, gal pliusas, o gal minusas (kaip pažiūrėsi) yra tai, kad į gydyklas ir kavinę iš gyvenamosios zonos reikia paėjėti. Mums tai buvo proga pakvėpuoti pavasarišku oru, pasivaikščioti, pasidairyti į gražią aplinką. Po procedūrų visada galima išsidžiovinti plaukus, pasėdėti jaukiose erdvėse, išgerti kavos.
Atskiro žodžio verta kavinė, kurioje maitinami sanatorijos svečiai. Maistas gardus ir įvairus, darbuotojos paslaugios, švaru, tvarkinga, malonu. Svarbiausia, kad lankytojų srautai taip puikiai suskirstyti, kad nereikia dairytis laisvos vietos ar stumdytis eilėje. Paskiriamas patogus laikas, nurodoma pastovi vieta ir problemų nebėra. Įėjimai į kavinę du – iš lauko, nuo Nemuno krantinės, ir vidaus, su galimybe iškart nueiti į procedūrų kabinetus.
Ko gero, išskirtinis „Tulpės“ darbuotojų bruožas – neįkyrus dėmesingumas. Kiekvienas pacientas priimamas mandagiai, paaiškinama procedūros eiga, nauda, pasiūlomi vienkartiniai drabužiai ir rankšluosčiai. Be skubos, be grūsties, be maklinėjimų ir ieškojimų – į kabinetus pakviečia numatytu laiku.
Informacijos apie sanatorijos siūlomas sveikatinimo, gydymo ir puoselėjamąsias paslaugas bei kainas, apgyvendinimo sąlygas galima atrasti internetinėje svetainėje. O apie procedūrų poveikį, įvairovę ir įspūdžius – kitame mano pasakojime.
