Istorijos mokslas labai skiriasi nuo pigaus kokteilio iš visų istorijos detalių ir priemaišų: pigaus istorijos įvaizdžio. Istorijos mokslas turi plačią spalvų ir įvykių gamą. O įvaizdis pasitelkia tik siaurą, pasigyrimui reikalingą sutirštintą ryškių spalvų paletę. Valgome, kas yra kažkiek natūraliau. Skaitykime tikrus, patikrintus mūsų istorijos profesionalus: profesorių Alfredą Bumblauską, profesorių Rimvydą Petrauską, profesorę Raimondą Ragauskienę, daktarą Mindaugą Paknį, daktarę Genutę Kirkienę, daktarą Valdą Rakutį, daktarą Tomą Baranauską, daktarą Darių Vilimą, daktarą Darių Baroną ir daugelį kitų profesionalų. O į tuos, gyvenančius tik saldžiomis legendomis, paryškintomis spalvomis, kartais iš naujo „atrandančius“ Ameriką ir kalbančius saldžiais epitetais. Žvelkit kritiškai – taip jie tik iš tų muilo burbulų „užsidirbinėja“ pinigus.
Džiaugiuosi Ritos Pauliukaitienės knygos pristatymu. Ji rašo ne įvaizdžiui, o pagerbdama laisvės kovų didvyrius. Tik norėtųsi, kad apie bajorų Bartoševičių asmenybes sužinotų kuo daugiau žmonių, istorija besidominčių moksleivių, kad tai neužsisklęstų siaurame rate. Bajorai Bartusevičiai yra plataus mūsų krašto garbūs žmonės. Jie pirmiausiai – Jiezno pasididžiavimas. Dar 2010 metais peržvelgdamas Jiezno parapijos archyvą, suradau 1794 metų bažnyčios reskriptų knygas, kur nurodyta, kad Vincentas Bartoševičius buvo Jiezno krašto bajorų vadovas maršalka, organizavo sukilėliams maisto ir pašaro tiekimą, dalyvavo Prienų pavieto karinės organizacijos vadovo airio Nikodemo Midletono karinėse pratybose, vėliau kovėsi. Manoma, kad šiame sukilime nuo caro kariuomenės šis patriotas žuvo Jelenskio kuopoje, palikęs mažametį sūnelį Adomą, gimusį Jiezne 1790 m. (mirimo metrikoje rašoma, kad 1788 m.). Vincento tarp prisiekusiųjų caro valdžiai nėra (http://www.jieznoparapija.lt/news/index.php?subaction=showfull&id=1299088251&archive= &start_from=&ucat=4& ).
Reikia manyti, kad mažasis Adomėlis toliau augo su mama Kotryna Vilniuje, vadinamuose bajorų Bartoševičių manuose Skapo gatvėje. Apie juos užsimena Stanislovas Moravskis (https://books.google.lt/books?id=Tpt2DgAAQBAJ&pg=PA282&dq=bartoševičiai+jiezne&hl=lt&sa=X&ved=2ahUKEwjX9u6b75z7AhXkoosKHcGvBPQQ6AF6BAgJEAI#v=onepage&q=bartoševičiai%20jiezne&f=false).
Adomas Bartoševičius ne tik gimė Jiezne, bet ir Jiezno bažnyčioje tuokėsi. Jo šeima turėjo žemės sklypą Jiezne. Sūnus Vaclovas dirbo gydytoju Jiezne, prisidėjo prie Jiezno ligoninės pastatymo 1911 m. Neišsiaiškinta tiksliai dėl 1951 m. Vėžionyse žuvusio partizano Adomo Lecho Narsuolio palaikų vietos. Bet tikėtiniausia, kad jie guli Jiezno partizanų kapinėse ir šaukiasi mūsų dėmesio visai giminei.
Adomas Bartosevičius – Birštono kurorto įkūrėjas, pirmųjų gydyklų ir vasarnamių statytojas. Šis žmogus – Nemajūnų garbė. Dar prieš vesdamas 1834 m. Dominyką Jodkovską, jis jau 1831 metais turėjo dvarelį Nemajūnuose, kur aktyviai rėmė 1831 m. sukilėlius, tiekdamas jiems maistą ir arklius. Apie tai rašo Pranas Juozapavičius apybraižoje „Nemajūnai“ (Kaunas, 1976, p. 9).
„Sukilimą numalšinus, kai kurie nemajūniškių arkliai atiteko sukilimo malšintojams. Bartoševičius buvo sulaikytas ir tardytas, kaip sukilėlių rėmėjas. Bet jo ūkvedys, jausdamas nemažesnę atsakomybę, gelbėdamas savo ir šeimininko kailį, sukilėliams duotus arklius dvaro inventoriaus knygose užrašė ankstesne data ir surašė aktą, kad arkliai parduoti Prienų turguje. Taip nuo persekiojimo išsigelbėjo Adomas Bartoševičius ir jo ūkvedys. Eiliniai sukilėliai ir jų šeimos nuo sukilimo skaudžiai nukentėjo“ (Ten pat, p. 10). Bet carinė valdžia nepamiršo A. Bartoševičiaus aktyvumo 1831 metais. 1849–1855 metais kuriant kurortą jam buvo atsisakyta parduoti didesnę dalį žemės su mineraliniais vandenimis. Po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo Adomas Bartoševičius daug prisidėjo prie Nemajūnų išaugimo. Jis pastatė verpyklą, lentpjūvę, rūpinosi garlaivių eismu Nemunu.
Bajorai Bartoševičiai yra visų trijų XVIII ir XIX amžių sukilimų prieš Rusijos carų tironiją (1794, 1831, 1863 m.) aktyvūs dalyviai. Vaclovas ir Adomas Dominykas kovėsi pirmajame Kleto Koreivos vadovaujamame 1863 m. sukilėlių būryje. Sukilimą numalšinus jie atvyko į Paryžių, kur atidavė emigrantų komitetui išsaugotus Lietuvos sukilėlių pinigus.
Vaclovas baigė Sorbonos Universitetą (pateikiame disertacijos kopiją), įgijo karo chirurgo specialybę. Pagal Mariją Konopko, jis 1871 metais Paryžiuje slaugė sužeistus komunarus. Adomas Dominykas išgarsino mūsų kraštą Ukrainos Galicijoje (Lvive), kur buvo įkūręs ne vieną knygų leidyklą ir didžiausią knygyną. Jis buvo ir redaktorius, ir pirmasis krašto žurnalistas. Ruošėsi grįžti į Lietuvą, bet pakirto liga. 2013 m. vasarą su Lietuvos muziejininkais keliaudamas po Ukrainą Lvivo Lyčiakovo kapinėse, Sukilėlių kalnelyje, suradau jo kapą ir paminklą. Tądien be paliovos lijo. Atrodė, kad visa gamta ašaromis jo gedėjo. Pravirko ir mano širdis iš pasididžiavimo ir skausmo, kad Adomas Dominykas čia vienas ir toli nuo namų. Apie Bartoševičius kalba ir rašo lenkai, ukrainiečiai, prancūzai, rusai. Jų pavardes žino ir Maskvoje, ir Krokuvoje, ir Paryžiuje, Lvive. O mes net į savivaldybių tinklapius neįtraukiame.
Jeigu mes neįamžinsime mūsų istorinės atminties perlo – mūsų tikrojo elito – bajorų Bartoševičių, tai po 100 metų istorikai mus pavadins dvasios skurdžiais.
Apie Bartoševičius 1863–1864 m. ir po sukilimo plačios medžiagos galite rasti 12 straipsnių cikle „1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte, kovos viltys ir netektys“ – „Naujasis Gėlupis“ 2013 m. kovo 30 – 2013 m. birželio 8 diena.
Apie partizaną Adomą Bartusevičių-Narsuolį plačiai rašiau trijų straipsnių cikle „Kovoje dėl Lietuvos laisvės 1948–1951“ – „Naujasis Gėlupis“ 2015 m. vasario 14 d., p. 5; 2015 m. 28 dieną, p. 15 – 16; 2015 m. kovo 21 d. p. 3.
Apie seserų Onutės ir Zitos Bartusevičiūčių tremtį rašiau: „Seserų Onutės ir Zitos Bartusevičiūčių pragariška jaunystė tremtyje“ – „Naujasis Gėlupis“, 2015 m. birželio 13 diena, p. 15–16).
Apie Bartoševičių ir jų bajoriškų giminių susitikimą (http://www.gyvenimas.eu/wp-content/uploads/2018/05/gyvenimas_04_28.pdf).
Vytautas Kuzmickas, istorikas
