Vilija Čiapaitė
Gamta mus kaskart stulbina, stebina, glosto, glaudžia. O ką mes jai duodame? Apie gamtą kalbėtume ir kalbėtume, nes ji kaip neišsenkanti upė, į kurią suteka upeliukai, upelės, upės. Šį kartą džiūgavau aplankiusi Birštono kurhauze tarptautinę odos dirbinių parodą „Žmogus gamtoje/palikti ženklai“. Joje, kaip ir toje neišsenkančioje upėje, daugėja menininkų, kurie pristato savo darbus iš odos.
Muzika, skirta ne tik parodai, bet ir duoklė gamtai
Maestro Giedrius Kuprevičius, Lietuvos kompozitorius, pedagogas, kurio žmonos Gražinos darbai taip pat puikiai įsiliejo į bendrą parodos kontekstą, padovanojo mums, susirinkusiems, savos kūrybos muziką, skirtą būtent šiai parodai „Šiltas gražus rudenėlis“. Šį kartą jis muzikavo ne šiaip kokiu instrumentu, o klaviatūra, kuri tarsi ritinėlis gumos ištiestas ant kieto pagrindo. Maestro paaiškino, kaip ja naudotis ir užgrojo… Muzikos garsai nukėlė į auksaspalvio rudens labirintus, krentančių lapų tylą, vėjo sukeltus lapų gūselius, tyliai lyjančio lietaus lašelių skambesį. O apeiginė lietuvių liaudies daina „Rūta žalioji“ priminė mūsų ištakas ir gamtos sukurtus stebuklus.
Paroda, pakerėjusi, privertusi susimąstyti
Ir štai visas būrys menininkų, kurių net 15, pakvietė apžiūrėti darbus, pasigrožėti paliktų gamtos ženklų detales, kurias menininkai su meile perteikė ant odos mums, išlepintiems žiūrovams. Pristatymo metu kalbėjęs Birštono kultūros centro vadovas Zigmas Vileikis užsiminė, jog odos menas pretenduoja įsilieti į Birštono glėbį, nes jau ketvirtą kartą tokia paroda vyksta kurorto erdvėse.
Dar prieš parodos atidarymą nukakau apsidairyti, įsijausti į menininkų darbus ir susivokti, įsiklausyti, ką jie nori man „papasakoti“…
Pirmas įspūdis, jog Gražinos Kuprevičienės paukščiai kaipmat sučiulbės, pranešdami, jog jie yra gamtos stebuklai – skrajojantys pranašai, o tęstinumo daugiabalsė ištiestais kaklais ir sustingusiais balsais, nenorinčiais per garsiai sušukti, taigi, viskas tarsi vieno kraujo, vieno kūno.
Algimanto Šlapiko darbas man priminė laikmetį, kuomet žmogus dėl išgyvenimo turėjo stoti į žūtbūtinę kovą dėl išgyvenimo – maistas, apranga ir garantuota ateitis.
Loretos Stankutės nenusakomo grožio lapas traukte traukė žvilgerėti į jį ir ieškoti rasos klanelio bei mažosios Coliukės, kuri rytmetį praustųsi skaidriame vandens lašelyje. Jūratės Armonavičiūtės „Ateities žolė“ magiškai traukė mintimis atsisėsti ant tos stebuklingos žolės ir keliauti į ateities nežinomybę. Danutė Galauskienė, tarsi paslaptingoji fėja, mums leido pro rakto skylutę žvilgtelėti į nuostabius gamtos kūrinius – lapus, jų paslaptingus įspaudus ir papartyną, kurio šnaresys ir tylaus vėjo gūsio sustabdyta akimirka leidžia mums žavėtis gamtos stebuklu. Romos Serapinaitės magiškas pasaulio centras tarsi suburiantis mintis giliam apmąstymui,
o Ramutės Tolušytės fantastiškas debesų miražas priminė, jog debesys nėra vien tik debesys, jie yra paslaptingi ir kartu neapčiuopiami.
Latvė Liene Eltermanė puikiai atspindėjo linksmus pasakų herojus ir, nors buvo daug juodos odos, tačiau spalvingi gabalėliai vertė šypsotis ir prisiminti vaikystėje išsvajotus personažus. Be galo daug minčių aplankė žvelgiant į medžio ir odos suokalbį Relitos Mielės darbuose.
Rankos, saugančios ir neleidžiančios įvykti tam, kas gali įvykti, tačiau visada viskas išsaugoma, nors laikas nenumaldomas!
Visi kiti darbai atlikti kruopščiai ir daug sakantys, kalbantys autorių kalba – odos išlaisvinimu, ir pateikiančiu mums tai, ką norėjo pasakyti Lolita Grabliauskienė, Virginija Ligeikienė, Sigutė Bronickienė, Jolanta Dambrauskienė, Leonarda Kuisienė.
Ilgėliau užsibuvau prie Ilonos Junevičienės darbo. Čia apstu tamsių medžių su viduje esančiais apskritimais. Pažinti save, kad galėtume geriau suprasti supantį pasaulį, derinti šaltakraujiškumą ir jėgą, atrasti savo stipriąsias savybes – pasako Ilonos darbai. Meninio kūrinio viduje išsiskiria šviesus trikampis su skylute ir plunksna. Pakalbinau autorę.
Pasirodo, ji tiksliai ėjo savo gyvenimo keliu, kaip ir tomis erdvėmis, ir tik atradusi tai, kas jai svarbu gyvenime, įvyko tarsi nušvitimas. Juk lygiakraštis trikampis – harmonija, o plunksna simbolizuoja dvasines savybes, magišką ryšį su nematomu pasauliu, neapsakomą lengvumą, pakilimą, dangų, aukštį, sielą, vėją, orą, erdvę.
Paroda labai puikiai atspindi ne tik gamtos išsaugojimo tematiką, bet ir mintims leidžia laisvai plaukti, susivokti, kad mes turime išsaugoti ne tik gamtą, bet ir Žemę, kuri yra visa ko pradžia, ir jos išskirtinis grožis yra neišsenkanti tema.
Paroda veiks iki lapkričio 10 dienos, tad ją aplankę galbūt atrasite ir dar daugiau minčių bei tylaus pokalbio su menininkų darbais.
