Bendruomeniškumo dvasia gyva

Nuo senų laikų žmonėms įprasta susiburti – šventei, džiaugsmui kartu išgyventi, nelaimėje vienas kitą palaikyti. Ir dabar šis parotys gyvas, tik daug kur su nūdienos prisilietimu: šventes, susibūrimus kažkas organizuoja, kažkas kviečia, suruošia, belieka tik ateiti arba ne. Ir labai dažnai pasirenkamas antrasis variantas, nes jau tampa smagiau bendrauti virtualiai, prie televizoriaus ar panirus į internetą.

Todėl ypač džiugu pamatyti tą senąją, giliai tradicinę bendruomeniškumo dvasią, kai nereikia ypatingų kvietimų, organizavimų ir pasiruošimų susibūrimui. Štai šį giliai įsišaknijusį paprotį galima pastebėti Stakliškių seniūnijoje, kur dar išlaikytas tokia kaimo žmonių bendrystė. Medžionių kaime, kurį geriausiai pažįstu, ir stebiu šį reiškinį, kaskart nudžiugdama ir pasididžiuodama. Čia dar neseniai gyvavo „mojinių“ paprotys. Išėjus į amžinybę jų svarbiausioms dalyvėms, kaimo moterys susieina paminėti jų mirties datas rožančiaus maldoje. Priimtinas joms tapo ir Valstybės dienos šventimas. Vakar, liepos 6-ąją, susirinko nemažas būrelis medžioniškių ir apylinkių gyventojų, sustojo prie kaimo kryžiaus pasitempę, šventiškai pasipuošę ir užgiedojo himną. Pasirodo, Staselė užsiminė draugėms, šios viena kitą paragino, vyrus ištraukė iš darbų ir suėjo šventiškam pasibuvimui. Kaip ir dera tokiai šventei, vyravo rimtis ir susikaupimas. Po himno sekė giesmės, o po jų – ir primirštos, bet širdžiai mielos dainos. Taip ir saulėlydžio sulaukta, ir atsisveikinta, bet neskubėta skirstytis. Žmonės iš lėto traukė link namų pasikalbėdami, pasidairydami į kaimynų sodybas, gėrėdamiesi vasaros grožiu ir jos gausa.

Taip pat skaitykite