Senosios Prienų kapinės, ilgą laiką nykusios, plėštos, griautos laiko ir piktavalių žmonių, šiemet Vėlines pasitiks išdidžiai. Prienų savivaldybės iniciatyva ir Butų ūkio darbuotojų dėka dauguma nugriautų antkapių atstatyti. Pagaliau, nors ir labai pavėluotai, ateina supratimas, kokį istorinį turtą ir turistų traukos objektą turi miestas. Tai ne tik išlikę vertingi antkapiai, nepaprasto grožio metaliniai kryžiai, bet ir užrašai paminkluose – tikras lobis kalbininkams. Kiekvienas užrašas, nuvalius samanas ir laiko apnašas, gali papasakoti mūsų daugiataučiame krašte gyvenusiųjų istoriją.
ZOFIA BERGMANN
Tik prieš mėnesį atkasiau duobėn vis labiau smingantį brangų pilko marmuro antkapį. Paviršiuje, jaučiau, antkapis laikosi tik ant seno medžio šaknų. Bet kurią dieną jo galėjo nelikti. Norėjosi bent jau perskaityti tekstą antkapyje. Po juo gali būti griūvantis laidojimo rūsys. Taip XIX a. Prienuose buvo įprasta laidoti turtinguosius. Vienoje antkapio pusėje perskaičiau įrašą: „Spoczywają zwloki / S.P. / Zofii BERGMANN / urodzonej / 17 Grud. 1808 r. / zm. d. 15 lutego / 1866 r.“ (Čia ilsisi palaikai Zofijos Bergmann, gimusios 1808 m. gruodžio 17 d. ir mirusios 1866 m. vasario 15 d.), kitoje pusėje – vaikų padėka mylimai motinai. Kol aš ieškojau informacijos apie Bergmanus, į kapines atėjo geri vyrai iš Prienų butų ūkio ir antkapį iš duobės iškėlė, pastatė į vietą, sutvarkė kapavietę. Suradau Lenkijoje gyvenantį Bergmanų vyriausios dukros provaikaitį Jaceką Floreką, nusiunčiau jam gerą žinią ir gavau leidimą su jumis pasidalinti jo archyvo nuotraukomis. Kauno, Pakuonio, Babtų, Prienų, Jiezno, Vilniaus, Skarulių (Jonavos filijos) bažnytinės knygos leido atkurti šios šeimos istoriją.
Bergmanai Lenkijos karalystėje pirmą kartą paminėti 1658 m., kai karalystės sekretoriui Grigaliui Bergmanui karalius suteikė indygenatą (arba „natūralizaciją“. Abiejų Tautų Respublikoje tai buvo kilmingųjų titulo patvirtinimas užsienio didikams. Norėdamas gauti Indygenatą, užsienietis didikas turėjo pateikti savo tarnybos Respublikai įrodymą kartu su užsienio teismo išduotu kilnumo įrodymu, prisiekti ištikimybės priesaiką ir nusipirkti žemės karalystėje). Niekur nenurodyta jų tautybė, tačiau ši pavardė bene populiariausia Belgijoje.
Kada Bergmanai apsigyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje, nežinoma, tačiau mus dominantis Janas Frederikas Gotfrydas Vilhelmas, Jano Vilhelmo sūnus ir minėto karalystės sekretoriaus Grigaliaus provaikaitis, gimęs 1789 m. centrinėje Lenkijoje, 1825 m. rugpjūčio 8 d. Kauno Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vedė kilmingą 19 metų merginą Zofiją von Mittag. Šeima apsigyveno į Vakarus nuo Pakuonio buvusiame palivarke pavadinimu Senas Dvaras. Bergmanai nuomojo ir šalia esantį Jakimiškių palivarką. 1826 02 26 Pakuonio bažnyčioje pora pakrikštijo pirmąją savo dukrą Oną Kristiną Elžbietą, kuri 1849 01 07, gyvendama pas tėvus Rudupio palivarke, Prienų bažnyčioje susituokė su jo kilnybe Karoliu Antanu Vievegeriu (Wieweger), Augustavo gubernijos gimnazijos profesoriumi, gyvenančiu Suvalkų mieste (1818–1901). Jaunuosius sutuokė specialiai į Prienus atvykęs kun. Antanas Katkovskis, Augustavo vyskupijos garbės kanauninkas. Ona Bergmann Wieveger su vyru susilaukė 9 sūnų ir 5 dukterų, nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė 1914 m. Varšuvoje.
Antroji Zofijos ir Jono Bergmanų duktė Zofija Otilija Viktorija Matilda gimė 1828 09 05 tame pačiame Sename Dvare, o jos krikštatėviu Pakuonio bažnyčioje buvo Ašmintos dvaro savininkas 70-metis Ignotas Šukšta, Prienų bažnyčios šventoriuje esančioje koplyčioje palaidotos Brigitos su keturiais mažamečiais vaikais vyras. Šios Bergmanų dukros krikštas vertingas dar ir tuo, kad tai vienintelis mano rastas dokumentas, kuriame nurodytas Ignoto Šukštos amžius ir yra autentiškas jo parašas.
Trečiasis Zofijos vaikas gimė 1830 11 13 taip pat Sename Dvare. Krikšto metu jam suteikti trys vardai: Jonas Vladislovas Dydakas. Jonas Babtų bažnyčioje 1854 04 25 vedė Jonavos dvare gimusią, santuokos metu su tėvais gyvenusią Pagynės dvare (Babtų parapijoje) Oną Teklę Eleonorą Adelaidę Kulvietytę. Pora susilaukė vienos dukters. Jono mirties data ir vieta nežinoma.
1833 01 10 Pakuonio bažnyčioje Bergmanai pakrikštijo ketvirtą vaiką – dukterį Kristiną Mariją, kuri ištekėjo už Kazimiero Zielinskio ir gyveno Vilniuje, susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Mirė 1914 10 28, palaidota Bernardinų kapinėse.
Jono ir Zofijos Bergmanų šeimą ištiko nelaimė – 1834 m. kovo 27 d. mirė penktus metus ėjusi antroji jų dukrelė Zofija. Palaidoję mergytę Pakuonio kapinėse, Bergmanai paliko Senąjį Dvarą ir persikėlė į Prienų parapijoje buvusį Ašmintos dvarą. Ten jiems 1837 ir 1838 m. gimė sūnūs Edmundas Marcelinas ir Henrikas Zigmantas. Apie šiuos du sūnus nėra jokios informacijos.
Ašmintoje 1839 m. gimė Zofijos paskutinis, septintas, vaikas Jonas Kantas (Jan Kanty).
Nėra žinoma tiksli data, kada Bergmanai paliko Ašmintą ir įsikūrė nuostabios gamtos apsuptame ant Nemuno kranto Rudupio palivarke, bet čia gyvendama 1849 m. ištekėjo jų dukra Ona.
Rudupis paminėtas kaip dvaras 1865 m. birželio 1 d., kai, gyvendamas pas tėvus, 26 metų Jonas Kantas Bergmanas Jiezno bažnyčioje vedė 18-metę bajoraitę iš Trezantalio dvaro Stanislavą Rybickaitę (Rybicka). Pora apsigyveno Vilniuje, susilaukė trijų sūnų ir trijų dukterų. Daugiausia žinomas jų sūnus Juozapas, kuris kažkurį laiką Vilniuje dirbo veterinarijos gydytoju. Mirė Lydoje. Kada mirė ir kur ilsisi Jono ir Stanislavos palaikai – dar nežinoma.
Štai kiek daug gali papasakoti vienas iš po žemių atkastas antkapis.
Janina Leonavičienė
