Pakuonio pagrindinei mokyklai – 200. Tik nepakirstos gyvybės ir mokslo šaknys skatina mokslo informaciją semti rieškučiomis ir dalintis ja su aplinkiniais

Vilija Čiapaitė

Pakuonio mokykla – daugelio pirmasis vaikystės ir brandos laiptelis. Čia mokėsi paprastų darbininkų, ūkininkų vaikai. Jie čia žengė pirmuosius žingsnius didžiojo gyvenimo kelio link. Oi, daugelis jų prisimena pirmuosius mokytojus, pirmuosius bendramokslius. Nesuklysiu sakydama, jog kai kurie baigę šią mokyklą, pasisėmę didžiulio mokslų ir gyvenimo bagažo, sugrįžo. Sugrįžo tam, kad įgytą patirtį, žinias paskleistų, pasidalintų su čia besimokančiais mažaisiais pakuoniškiais. Kaip sakoma, grandinėlės nenutrūkstamumas yra ir bus, nes mokytis, pasiekti, pasidalinti yra bendražmogiškas noras kiekvieno, kuris žino apie mokslo gėrį.

2019 metai Pakuonį tarsi nuspalvino įvairių jubiliejų spalvomis. Štai mokykla – tai šventovė, kurioje vaikai ugdomi jau 200 metų. Daugelis išėję Anapilin, daugelis palikę šaknis, iš kurių auga nauji, jauni ir gėrį skleidžiantys ūgiai.

Paroda „Šaknys”, skirta mokyklos 200-mečiui

VšĮ „Meninė drožyba” (buvusi VšĮ „Prienų drožėjai“), kur tautodailininko Algimanto Sakalausko iniciatyva 1990 m. Prienuose įsikūrė grupė kūrybingų medžio drožėjų, tarp jų ir Kęstutis Grigonis, priėmė Pakuonio pagrindinės mokyklos moksleivių darbus, kurtus kartu su jų mokytoju. Tapybos, medžio kūriniai puikiai pritapo čia esančiose patalpose. Vaikiškas šurmulys, Prienų rajono Savivaldybės administracijos darbuotojų dėmesys mokinius nuteikė šventiškai.

Tačiau norėčiau pasidalinti puikaus renginio detalėmis, kurios sužavėjo ne vieną.

Ypač sužavėjo daug puikių iš medžio išdrožtų bareljefų, prie kurių triūsė ne tik menininkas, mokytojas Kęstutis Grigonis, bet ir jo auklėtiniai.

Parodos atidarymo vinis

Kaip ir dera medžio drožėjams, parodos atidarymui nebuvo naudojamos jokios juostelės, žirklės, o medžio trinka. Kiekvienas politikas, neišskiriant ir mero Alvydo Vaicekausko, teko medine tvote (medinis kaltas) iškalti skiedrą, kuri ir buvo metaforinės juostelės dalis. Daugelis šypsojosi, o kiti replikavo, jog kai kas gal ir nemokės padaryti tokio darbo. Tačiau, kaip bebūtų keista, kiekvienas politikas puikiai susidorojo su užduotimi ir su šypsena veide parodė, jog jie taip pat ne iš kelmo spirti!

Peržiūrėdama parodos eksponatus žavėjausi kruopštumu, įdėtu triūsu ir teigiama energetika. Ne tik Pakuonio pagrindinės mokyklos mokinių, bet ir paties mokytojo Kęstučio Grigonio, prakalbintas medis bylojo sava kalba. Beje, ne vieną sužavėjo mokyklos bareljefas. Tamsi medžio šerdis sakė, jog mokykla turi savo širdį, turi savo tradicijas.

Gėlių puokštės, gražūs ir paskatinantys žodžiai džiugino šios mokyklos buvusį mokinį, o dabar ir mokytoją Kęstutį Grigonį. Tautodailininkas Algimantas Sakalauskas ir būrys bendraminčių, žinodami Kęstučio silpnybę gražioms medžio šaknims, pritaikė parodos pavadinimui dovaną – puikią medžio šaknį. Prie šios neapdirbtos, neišglostytos, nenupoliruotos dovanos teks padirbėti, tačiau žinia, kad visa ko pradžia – tai nepakirstos gyvybės šaknys, buvo puikus akcentas šiai dienai paminėti.

Kaip visada neiškalbus, Kęstutis tik paminėjo, jog dalyvavo beveik pusšimtyje parodų visame pasaulyje, neskaitant didžiulio kiekio šalyje. Tai visada verčia tobulėti. Juk mokytojas – ne tik mokytojas, bet ir menininkas, o tai didžiulis pavyzdys jo mokiniams, kurie galbūt taps puikia pamaina jam.

Pakuonio pagrindinės mokyklos direktorė Audronė Vaicekauskienė pašmaikštavo, jog Kęstutis visada išskirtinis. Net per susirinkimus jis geba nupiešti šaržiuką ar kokį portretėlį! Čia aš visiškai sutinku, nes menininkas moka geriau klausytis piešdamas. O kad tokie darbai netyčia nenukeliautų į stalčių, direktorė padovanojo Kęstučiui bloknotą eskizams.

Dainos, linksmas mokinių šurmulys ir gera nuotaika dar kurį laiką almėjo VšĮ „Meninė drožyba” patalpose. Į klausimus, kurie kai kuriems rūpėjo, noriai atsakinėjo tautodailininkas Algimantas Sakalauskas.

Tad tenoriu pasakyti, jog Pakuonio pagrindinė mokykla netradiciškai pradėjo švęsti savo 200 metų jubiliejų. Tuo ji ir patraukli, kad moka savaip sutikti puikų jubiliejų. Juk gyvybingos mokslo šaknys tik skatina žinias semti rieškutėmis ir dalintis su aplinkiniais.