Iš neišsiųstų laiškų kolekcijos
Seniai nepėckinau Tau, burbuliškių gerbiamas Kubilių Andriuk. O papėckyti šin rozą drūčiai ukvatiju. Ir ne tik savo, o visų Burbuliuose dieneles stumiančių penzinykų vardu.
Taigis pasiekė mus žinia, kad Tu išmetei tas žyrkles, kuriom seniam penzyjas apkarpei, ir priėmei sprendimą tuos nukarpytus galus atgal prie penzyjų prikabyt. Na, kaip anie sako, granžint tai, kan nuciuckinai. Ir Tu manai, kad mes, Burbulių patrės jotai, apsidžiaugėm? Apsirikai.
Burbuliuos tik Bliadas tų nuciuckytų litų laukia – anam, latrui, neužtenk samagono, ans ukvatija ir valdišką šnapsą maukt. O mes, kaimo senių branduolys, na, kaip anie sako, jelitas, ukvatijam Tau pasupleruot, kad granžint tai, kas buvo nuciuckyta, nereikia.
Suprask, premijere, Tavo kebriukų, na, anų valdinykų, visoj Lietuvoj, kaip tų karvikių vasarą ganyklose, primėtyta. Ir visi anie skaniai valgyt ukvatija, in užusienius važinėt, na, kaip anie sako, žmonių labui pilniavot. Granžinsi penzinykams nuciuckytas penzyjas – ir pritruks kebriukams litukų.
O mes, seniai, ir taip gerai gyvenam. In vaistines brangių vaistų neinam, gydom senus kaulus žolelėm. O tų žolelių, Andriuk, anuose buvusio kulkozo laukuose drūčiai daug prižėlė – tik rankiok.
Taigis, dviratinyke Andriuk, su artėjančiais naujaisiais Tavi ir tavo vargstančius kebriukus, ir paklausyk, kan tau gyvenimo patirtį Burbulių seniai rokuoja: mes nesutinkam atgalios paimt nuciuckytų penzyjų galiukus. Mes, patrės jotai, ir kitais metais dovanojam Tavo kebriukam juos. Taigis gyvenkit ir žvenkit Lietuvos žmonių labui. Spaudžiu Tau premjerišką dešinę – Mikas Burbulynas iš Burbulių.
