Laisvės neišmatuosi pinigais ir galiom.
Tu ja kvėpuoji, ją jauti, ja gyveni.
Kiekvienas mirksnis persunktas tuo buvimu.
Kasdien vis klausi, ką dėl jos padarėm,
Ir vis naujus atsakymus savy randi.
Širdy – ji, LAISVĖ, darbuos ir šypsenose artimų!
Šių metų Sausio 13-ąją minėjome atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-metį. Birštono gimnazijos bendruomenė aktyviai atsiliepė į Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietimą Lietuvos švietimo įstaigoms, valstybės institucijoms, organizacijoms bei visiems geros valios žmonėms paminėti prieš trisdešimt metų pasiektą pilietinę pergalę prieš agresorių ir prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“, kurią globojo Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Pandemija mus privertė dirbti nuotoliniu būdu, todėl negalėjome susiburti J. Basanavičiaus aikštėje, uždegti laisvės laužų, susikabinti rankomis, kad pajustume, jog esame vieningi ir ne vieni, tačiau šiuo sunkiu metu dar labiau vertiname ir saugome vienas kitą, prisiimame atsakomybę už save ir kitus. Mokiniai ir jų tėveliai, mokytojai savo namų languose 8 val. sudegė žvakeles, kurias fotografavo ir nuotraukas talpino akcijos vardu pavadintoje Birštono gimnazijos nuotolinio projekto erdvėje. Atrinkome įdomiausias, nes visų tiesiog nesutalpintume ir jomis pasidalinome gimnazijos svetainėje, Facebook paskyroje.
Dailės mokytoja L. Kučiauskienė ir technologijų mokytojas A. Guobys gimnazijos I aukšto fojė publikavo stendą, kuriame – Lietuva, pasipuošusi neužmirštuolėmis. Visi galėjome džiaugtis šio stendo nuotraukomis ir gražia mokytojų iniciatyva.
Ia kl. mokinė, Birštono gimnazijos mokinių parlamento prezidentė Emilija Treigytė pabandė įsivaizduoti 1991-ųjų įvykius ir pažvelgti tų dienų herojaus akimis. Savo kūrinį gimnazistė išsiuntė Lietuvos Respublikos Seimo narės Irenos Haase vardu, skelbiamam konkursui „Laisvės karta sako jiems AČIŪ“.
Štai nedidelė jo ištrauka:
„Viešpatie! Jie šaudo į beginklius dainuojančius žmones! Mes susikimbame dar tvirčiau, neišsibėgiojame. Vieni kitiems kartojame, kad viskas bus gerai. Veidus vis dar puošia šypsenos. Stipriai apkabinu tėvelius. Mes kartojame, kad mylim, kad viskas bus gerai. Vėl nuaidi šūviai. Jaučiu, kaip svyra viena taip stipriai manęs įsikibusi ranka. Pasižiūriu į šoną. Negaliu tuo patikėti. Krentu ant kelių. Puolu judinti ant žemės suglebusį kūną. Su aplinkinių pagalba nugabename jį į greitosios automobilį. Kartoju jam, kad jis negali mirt. Vis kartoju: pramerk savo akis, nusišypsok. Neišeik. Apsipilu ašaromis. Jis mirė. Sunku apibūdinti tai, kas vyksta mano viduje. Tėvai apkabino mane, jaučiau tik tai. Aplink tebuvo ausyse spengianti tyla, kurią nutraukdavo šūvis. Mačiau kareivių akis. Jos tuščios. Jokio jausmo. Jokio žmogiškumo… Su tėvais grįžome į minią. Dabar aš nebebijau. Nieko nebijau. Atbėgo jaunuolis. Jis pranešė, kad ką tik išvežė sutraiškytą merginą. Mažai šansų, kad ji liks gyva… Aplink dainos, šūksniai ir kartas nuo karto nuaidintys šūviai. Niekas iš ten buvusių nebijojo pažvelgti mirčiai į veidą, kai kurie pajuto jos kvėpavimą į nugarą. Mes – nugalėtojai. Prieš tankus ir priešo kulkas gynėmės dainomis ir mūsų vienybe.“
Džiugu, kad mokiniai nėra abejingi svarbiems Lietuvos istoriniams įvykiams, kad stengiasi juos suprasti. Emiliją konsultavo jos lietuvių kalbos mokytoja D. Vyšniauskienė. Dar nežinome konkurso rezultatų, tačiau jie nėra tokie svarbūs, svarbiausia tai, kad šis darbas ir puikios nuotraukos, kurias gavome, liudija, jog niekas nepamirštas ir niekas nepamiršta. Mes, Birštono gimnazijos administracija, dėkojame visiems pilietinės iniciatyvos dalyviams už jų nuotraukas, idėjas, pagalbą, o Emilijai už išsakytas rašinyje mintis. Nors negalime būti arti vieni kitų fiziškai, širdyje esame kartu.
