Kovoje dėl žemės – sąžinė giliai užkasta

Jonas Kavaliauskas

Žemė visada buvo ginčų objektas, o ypač Lietuvoje. Istorija primena faktus, kai dėl žemės brolis brolio nepagailėdavo.

Tarybų laikais privati nuosavybė buvo paversta visuomenine ir tuomet veikė visiškai kiti principai.

Atgauta Nepriklausomybė ir privačios nuosavybės sugrąžinimas žemę ir miškus pavertė labai svarbia preke.

Lietuvoje žemė netgi buvo tapusi kilnojamuoju turtu ir tie, kurie buvo apsukresni arba buvo šalia valdžios, uzurpavo nemažai žemių gražiausiuose šalies kampeliuose.

Pastaruoju metu žemės klausimais diskutuojama dažnai, bet neretai kalbos lieka kalbomis, problemos išlieka, o kovos dėl žemės virsta purvinais žaidimais.

Negražūs dalykai ūkininkų santykiuose vyksta ir Prienų rajone.

Problemos esmė tokia.  Dauguma ūkininkų po Nepriklausomybės atkūrimo nuomavo valstybinę žemę iš asmeninių ūkių savininkų (tokių ūkių savininkai, kuriems buvo išdalinta valstybinė žemė savo poreikiams tenkinti, neturėjo teisių ją pernuomoti) arba tiesiog dirbo ją, neleisdami dirvonuoti.

Bet valstybė nutarė anarchiją baigti ir laisvą valstybinę žemę išnuomoti piliečiams tiesiogiai. Ir tada prasidėjo dar didesnė betvarkė. Tiesa, pagal valdininkus, jokios betvarkės nėra, ūkininkams išnuomojama valstybinė žemė nustatyta tvarka. O joje aiškiai parašyta, jog tas, kas pirmas parašė pareiškimą, ją ir nuomos.

Bet išėjo kaip visada – norai buvo geri, tik tvarka neįvertino žmogiškojo faktoriaus. Ne vienas žemdirbys vieną rytą sužinojo, kad jo puoselėjamas žemės sklypas atsidūrė kito ūkininko rankose.

Būtent apie tokią galiojančią tvarką naujienų portalui kvitrina.com paaiškino NVŽ Prienų – Birštono skyriaus vedėja Vilma Aleknavičienė. Anot jos, jokių neteisėtų veiksmų NŽT nedaro, nes ūkininkai daug metų valstybine žeme naudojasi neteisėtai, o  įsigaliojus naujai tvarkai laikinai naudotis tokiais žemės sklypais teisę gavo tie ūkininkai, kurie anksčiau padavė prašymą nuomai. Sprendžiami ir ilgalaikės nuomos klausimai.

Ir būtent čia atsiranda daug įdomių dalykų. Popieriuje tai atrodo gerai. Pirmenybę laikinai nuomai gauna tie, kurie turi laiko akylai stebėti teisės aktų gausą, arba tie, kurie turi gerą informacijos šaltinį.

O ką daryti tiems, kurie dirba?

Ir tada iškyla klausimas dėl savivaldybių Žemės ūkio skyrių veiklos prioritetų ir vaidmens šioje situacijoje. Kiekvienoje seniūnijoje dirba skyriaus specialistai, kurie, pagal rajono valdžios pasisakymus, turi padėti ūkininkams susiorientuoti įstatymuose ir patarti. Bet ar taip yra?

Deja, specialistai, valdydami informaciją, pamiršta perspėti žemės sklypų naudotojus arba neperteikia žinių su slapta mintimi.

Bet, nežiūrint to, padeda ar nepadeda ūkininkams Žemės ūkio skyriaus specialistai, daug kas priklauso ir nuo pačių ūkininkų.

Iš tiesų, šios problemos šaknys ne teisinės, o daugiau moralinės.

Faktai rodo, kad kai kurie ūkininkai su morale ir sąžine yra susipykę. Jie be skrupulų užvaldo kitų ilgamečio darbo vaisius ir tai laiko teisėtais veiksmais, nors jie panašesni į piratavimą.

Problema dėl žemės perėmimo gerai žinoma, bet rajono atsakingi pareigūnai nesiima jokių veiksmų, nes taip pat nemato nieko blogo.

„Vsio v zakone” (viskas pagal įstatymą). Štai tokia frazė buvo dažnai girdima, kai šalies ūkininkai buvo tremiami į Sibirą, o jų žemes skubėjo perimti tie, kurie slaptai prikišdavo savo trigrašį ir tokiais būdais pašalindavo konkurentus. Tais laikais net ir giminystės ryšiai nebuvo kliūtimi kovoje dėl žemės.

Visgi, dabar kiti laikai ir norisi tikėti, kad blaivus protas nugalės. Ūkininkai susirinks prie bendro stalo ir susitars, kad žemę turi valdyti tas, kas ją dirbo, o ne tas, kas greitesnis tvarkydamas popierius.