Vilija Čiapaitė
Neskubėjau pakalbinti fotomenininkės, nes taip magėjo peržiūrėti parodos ekspoziciją, jog bandžiau susivokti, įsijausti, mintimis nuklysti į tai, ką norėjo pasakyti jaunosios kartos kūrėja.
Kiekviena nuotrauka traukė akį ne tik pamatyti vieno modelio veidą ir keleto žmonių rankas, kojas, bet ir norėjosi įžvelgti žvilgsnio gilumą, jo polėkį, susijungimą į vientisumą, kartu pamatyti visumą.
Kažkur modelio šypsenoje ar į tolį nukreiptame žvilgsnyje buvo galima įžvelgti užslėptą minčių verpetą, tarsi sakantį „Atspėk!”
Taigi, pagaliau pakalbinau parodos autorę Eglę. „Fotografija susidomėjau, kai tėvelis padovanojo juostinį fotoaparatą, kada man sukako 18 metų. Ta dovana, manau, ir buvo mano kūrybos pradžia”. Vėliau Eglė studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedroje. Fotografija susidomėjo studijuodama bakalaurą, trečiame kurse, mokydamasi pas žinomą fotomenininką, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininką Gintarą Česonį. 2004 metais ji baigė tuometinę fotomeno mokyklą Kaune, kuriai vadovavo fotomenininkas Romas Juškelis, o paskui žinias tobulino Vilniaus dizaino kolegijoje, studijuodama taikomąją fotografiją. 2014 m. dalyvavo fotomeno stovykloje pas A. H. Bitesnich. Vėliau fotografijos įgūdžius ir fotografines žinias gilinosi pas lietuvių fotomenininką, gyvenantį užsienyje, Albert Pocey.
Gyvenimas taip pakoregavo, jog sutiko savo dabar jau išleistos knygos kuratorių, dėstytoją docentą R. Zolubą, kuris tuomet paskatino išleisti fotografijos knygą, kurią buvo galima pasiimti parodos atidarymo metu.
Jauna ir energija trykštanti menininkė neapsiribojo tuo, ką išmoko. Ji nuotoliniu būdu baigė fotografijos institutą Niujorke. Šios studijos turėjo didelės įtakos menininkės tolimesnei veiklai ir tobulėjimui fotografijos pasaulyje. Jos dalyvavimai įvairiose kūrybinėse virtuvėse, įvairių užduočių atlikimas subrandino ją kaip asmenybę.
Pati Eglė parodos pristatymo metu pasakė, jog visos svajonės, kurias ji buvo sudėliojusi ateičiai, išsipildė su kaupu. Pasak jos, nors ir neturinti milijonų, tačiau draugų ir bendraminčių būrys, supantis ją, padeda išsipildyti svajonėms. O šios parodos atidaryme dalyvavę jos fotomodeliai Sandra Zienienė, Aurimas Sibirskas, Raimondas Baranauskas linksmai pasakojo apie darbo su fotografe, linksmus nutikimus. Beje, kaip sakė Eglė, jai talkina visas būrys „superinių“ draugų, be kurių pagalbos ji neapsieitų.
Ir ne veltui jos pristatyme parašyta:
„Būti vienu kūnu – tai būti vienas kitu Žingsnyje, Žvilgsnyje ir Žinojime.
Būti vienu kūnu – tai Kentėti, Kovoti, Keliauti ir Klausytis Kartu.
Būti vienu kūnu – tai Pasakoti, Prisiminti, Pavargti, Plazdėti ir Pasijusti…”
O esė parašiusi autorė visiškai tiksliai atskleidžia fotomenininkės būseną: „Vienas kūnas yra kur kas daugiau nei ta pati oda – tai oras, kuriuo menininkė kvėpuoja per savo modelius.
Vienas kūnas neturi dalmens. Ši matematinė sąvoka neegzistuoja ten, kur gyvena vienovė su dviem nežinomaisiais, tekantys Eglės įkvėpimo srovėje”.
