Ne tiek pats laikas, kiek valdžios vangumas ir neišmanymas visais istoriniais laikotarpiais naikino Birštono medinės architektūros statinius. Pirmųjų gydyklų, pirmųjų vasarnamių liekanos buvo nugriautos dar 1934 metais. Didžioji vila, kurorto įkūrėjo Adomo Bartoševičiaus vasarnamiai, kiti statiniai buvo nugriauti jau šio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje arba apleisti sudegė XX-ojo amžiaus pradžioje. O kas atsitiko ir vyksta su privatizuotu Nikodemo Silvanavičiaus vasarnamiu? Nepriklausomos valstybės metais Birštono savivaldybėje ir dabar, švęsdami 180-ąjį žymaus dailininko gimtadienį, mes akivaizdžiai matome… Jeigu jau atvirai, tai bus bene „didžiausias“ ir „neužmirštamas“ indėlis minint šio garbingo žmogaus jubiliejų. Gal tik reikėtų įvardinti tų „išminčių“ ir „iniciatorių“ pavardes? Apie kai kuriuos N. Silvanavičiaus vasarnamių paveldo istorinės raidos aspektus ir detales dar rašysime.
Šįkart atkreipsime dėmesį į medinės architektūros objektus, prie kurių tyrinėtojų ranka dar nebuvo prisilietusi, kurių buvimo vietą būtina kuo skubiau identifikuoti ir tinkamai pažymėti.
Jau 1888 m. šalia daugelio kitų aptinkame ir Federavičiaus vilą (LVIA, f.1386, ap.1, b394, p.30). Birštono tarpukario istorijos metraštininkas Vincas Laukevičius savo darbe tikriausiai įvardijo jau savininko sūnų: „Pulkininkas Vasilijus Fedoravičius, baltgudis, buvęs caro karininkas, kuriantis Lietuvai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę“ (V. Laukevičius. Meilė Lietuvai – nusikaltimas. V., 2010, p.310). V. Laukevičius pažymėjo, kad „išėjęs atsargon apsigyveno Birštone, kur jo motina Sofija Federavičienė turėjo keturis namus. Vieną namą nuomavo pašto įstaiga, kitame buvo valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, žydo Abraomo (Cveko – V. K.) kepykla, valsčiaus sekretoriaus ir policijos viršininko butai ir dar areštuotiems laikyti patalpa“ (Ten pat, p.311). Kalbama, kad vėliau, mirus vaistininkui Kurtinaičiui, Vasilijus Fedoravičius vedė jo našlę ir įsigijo senąją vaistinę ir dabar išlikusiąją. O kur kiti namai?
Didysis pastatas turėjo tris įėjimus. Kolekcininko Almanto Miliausko nuotraukoje matome Birštono valsčiaus, policijos pareigūnų, valsčiaus seniūnijos seniūnų šventinę nuotrauką 1938 m., minint Birštono valsčiaus tarybos susikūrimo dvidešimtmetį. Apie Birštono valsčiaus tarybos veiklą 1918-1919 m. jau esame rašę, reikės tik sukaupus medžiagą įvardinti kiekvieną susitikimo dalyvį. Iš nuotraukos lieka aišku, kad Birštono valsčiaus policija ir valsčiaus viršaitis dirbo kairiojoje Zofijos Fedoravičienės namo dalyje. Jie, vykstant remontui, jau buvo išsikėlę į kitas patalpas. Domėdamiesi visu pastatu, suradome archyvinę Alytaus apskrities statybos komisijos 1937-1938 metų bylą: „Apie Federavičienės Zofijos tvarkytiną medinį gyvenamą namą Birštono miestelyje“ (LCVA, f.1567, ap.3, b.838). Komisijos akte informuojama, kad apskrities inžinierius S. Taškūnas, apskrities gydytojas Sukarevičius ir Birštono policijos nuovados viršininkas B. Gylys apžiūrėjo sodybą, esančią Birštono miestelyje Žalgirio gatvėje Nr.1 ir „rado, kad savininkas Federavičienė Zofija, o gyventojai P. Cvekienė su šeima ir įmonėmis“ (Ten pat, p.1). Policija ir valsčiaus viršaitis šiame name jau neįvardinti. Namo išmatavimai, ilgis, plotis, aukštis – 17×9,30×3 m. Betono pamatai, rąstų sienos, lubos ir grindys lentinės, stogas skardinis, kaminas ir krosnys plytinės. Trobesys lakoniškai buvo apibūdintas: “Langai mažučiai, sienos apirę, apšepę“ (Ten pat). Buvo konstatuota, kad trobesys yra nesutvarkytas ir nurodyta, kad jis būtų apkaltas lentomis ir nudažytas, langai padidinti, „o to nepadarius nugriauti iki 1938 06 01. Trobesį tvarkyti leisti“ (Ten pat). Cvekų šeimos, nuomojančios Z. Federavičienės namą, vardu Abraomas Cvekas raštu pasižadėjo iki 1938 m. balandžio 15 d. iš šio pastato laikinai išsikraustyti (Ten pat, p.3)
Z. Fedoravičienė pastatą tinkamai suremontavo. Tai liudija Alytaus apskrities Statybos komisijos dokumentas (Ten pat, p.5).
Paskutinė Abraomo Cveko šeimos gyvenimo vieta
Birštonas tikrai nebuvo „negyvenama sala“ nuo holokausto. Vienintelę čia gyvenusią Abraomo Cveko šeimą naciai 1941 m. rugpjūtį išvežė nužudyti į Alytų, o patį kepyklos savininką Abraomą nužudė Birštono gyventojas Antanas Gudelevičius, vadinamas Baltruku (V. Laukevičius; p.343). Nužudytosios šeimos turtą nusipirko keli V. Laukevičiaus knygoje išvardinti asmenys, taip pat pašto viršininkas Aleksas Pundzėnas, policijos viršininkas Steponavičius (Ten pat, p.345). Nuo 1941 m. lapkričio iki 1942 m. gruodžio Birštono policijos viršininku dirbo Butrimonių holokausto žmogėdra, tuometinis policijos viršininkas Leonardas Kasperiūnas-Kasperskis. Jis ne tik aktyviai, net pats dalyvaudamas, vykdė žydų žudynes, bet dar ir prievartavo žydų gražuoles, žadėdamas jas išgelbėti. Pasinaudojęs jomis, atidavė nelaimingąsias žudikams į rankas. „Žydų karalius“ į Birštoną atsivežė 10 vežimų nužudytųjų turto, apsigyveno buvusiame Federavičienės name. Per jo viršininkavimo laiką žydų turtas greit čia buvo išparduotas. Tai ir konkreti informacija ir atsakymas „filosofuotojui“ apie „sužydėjimą“ ar ne „sužydėjimą“ Birštone…
Per pirmąją sovietinę okupaciją Federavičiai neteko savo turto ir iš Birštono išvyko. Namas sovietų buvo nacionalizuotas, naciai nuosavybės negrąžino. Abiejų okupacijų laikais ten dirbo Birštono valsčius ir policija. Nacių okupacijos metu tame name gyveno kitos valsčiaus pareigūnų šeimos (LCVA, f.R.743, ap2, b.411, p.5,6,7,81).
Fedoravičiaus asmenybė daug kam nieko nesako, bet tai, kad Žalgirio gatvės 1-ame name buvo įsikūręs Birštono valsčiaus viršaitis, Birštono policija, įpareigoja, identifikavus pastato vietą, pažymėti tai atmintina lentele. Tą reikėtų padaryti „žaliojoje mokykloje“. Birštono valsčius, policija, mokykla buvo svarbios Lietuvos nepriklausomybės ugdymo ir palaikymo grandys. Tad visi neturėtumėme užmiršti ir ypač tie, kurie laiko save Vasario 16-osios signataro, istorinio paveldo puoselėtojo Stepono Kairio pasekėjais.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
