Vilija Čiapaitė
Pirmoji sanatorija, įsikūrusi Birštone, skaičiuoja ne vieną savo veiklos dešimtmetį. Kurorto pradininkai sanatorijos vietą pasirinko dėl unikalaus kraštovaizdžio, kuris ypatingas būtent Birštonui, tai Vytauto piliakalnis, pastatai, apgaubti vasarą šlamančiais medžiais, visai šalia tekantis žilagalvis Nemunas.
Beje, istorijos puslapiuose gali atrasti, jog nuo 1846 m. Birštone buvo pradėti tirti druskingi šaltiniai, 1851 m. įkurtas kurortas, nuo 1855 m. pradėtos statyti gydyklos ir namai besigydantiems. „Tulpės” sanatorija (buvo pavadinta Nr. 1) viena pirmųjų, kur buvo įrengtos purvo vonios, mineralinio vandens gydyklos…
Ir štai, po ilgo laukimo, duris atvėrė „Baltoji vila”, kuri siejama ir su daugeliu žinomų žmonių. Štai 1945 metais „Baltojoje viloje” gydėsi ir įkvėpimo sėmėsi iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs rašytojas, teatrologas, profesorius Balys Sruoga. Čia jis parašė ,,Dievų mišką“, kai kuriuos dramos „Barbora Radvilaitė” skyrius, „Giesmę Viešnelei Žydriajai“.
Tačiau taip laikas surėdė, jog ilgą laiką „Baltoji vila” buvo nebenaudojama. Tarsi feniksas iš pelenų pakilusi, ji nušvito ir atgaivino visus istorinius faktus, kurie tegulėjo tik rašytiniuose šaltiniuose.
Atidarymo metu birštoniečiai, svečiai, merė Nijolė Dirginčienė, Seimo narys Andrius Palionis ir Birštone esančių sanatorijų vadovai džiaugėsi paviljono atgimimu. Juk renovuotoje viloje svečiai galės apsigyventi vardiniuose, patogiuose ir erdviuose vienviečiuose, dviviečiuose, šeimyniniuose kambariuose ir apartamentuose. Beje, būtent apartamentai, kuriuose gyveno B. Sruoga, ypač išsiskiriantys ramybe, sulaukė susirinkusiųjų dėmesio.
Šventės svečiai galėjo pajusti ramybę, išskirtinumą kiekviename kambaryje. Čia tam sukurtos sąlygos, ypač reikalingos šurmuliuojančiame technologijų pasaulyje. „Baltoji vila” – tarsi ramybės oazė, kuria pulsuoja ir visas Birštono kurortas…
O „Tulpės” sanatorijos vadovės Liucijos Patinskienės suburtas kolektyvas, tarsi gerai suderintas orkestras, dirbs ranka rankon, suteikdami sveikatos ir poilsio laiką tiems, kuriems to labiausiai reikia. Juk gerai organizuotas darbas visuomet būna įvertintas poilsiaujančiųjų, besigydančiųjų, sugrįžtančių ir atsivežančių draugus bei pažįstamus. Todėl reikia manyti, jog „Baltoji vila” niekada nestokos dėmesio tų, kurie norės sustabdyti šuoliuojantį laiką ir susimąstyti, jog sveikata, poilsis yra pats brangiausias turtas.
Ir reikia tikėtis, jog pradėtą rašyti istorijos metraštį apie „Baltąją vilą” papildys ne vieno ne tik šalyje, bet ir už jos ribų žinomų žmonių eilutės. Juk jos atgimimas – tai tarsi istorinio fakto tęsinys.
