1525 žuvusieji Lietuvoje per penkerius metus. Tarp jų – 97 vaikai. Tai kraupūs skaičiai to karo, kuriame esame priversti dalyvauti visi, nuo mažo iki didelio, nenorėdami, nesitikėdami. Kažin ar kas nors, išeidamas ar išvažiuodamas iš namų pagalvoja, jog gali į juos nebegrįžti. Tik tikri kariai, traukiantys į mūšį, apie tai mąsto, o paprastas žmogus, susiruošęs į darbą, svečius, pas kaimyną ar tiesiog į parduotuvę, planuoja ne nelaimę ir mirtį, o gyvenimą. Tačiau žiaurios, taisyklių nepaisančios kovos keliuose daugelio planus, svajones apie ateitį pakeičia visam laikui. Ir nesvarbu, kad nenukentėjo, kad liko gyvas – kančia dėl žūties, dėl kito skausmo paliečia visus aplinkui.
Liepos 27-ąją, kai švenčiamos Oninės, kai džiaugiamasi dėl naujojo derliaus ir ragaujama iš jo kepta duona, Jiezno parapijos žmonės po šv. Mišių dar trumpam liko bažnyčioje, o eidami iš jos kas sunkiai tvardė ašaras, o kas dalijosi skausmingais atsiminimais apie kaimynus, artimuosius ar pažįstamus, nukentėjusius avarijose.
Turbūt daug kas dar prisimena laiką, kai pasistatę ant stalelio „VEF‘ą“ gaudė Lietuvos radijo bangą, norėdami pasiklausyti eismo įvykių suvestinės. Diktoriaus balsas – pažįstamas iki skausmo, o jo pranešamos žinios apie žuvusiuosius šiandien aidu atsiliepia visuose televizijų kanaluose, kur tarsi kraupus priedas šmėkščioja ir filmuoti vaizdai iš nelaimių vietų.
Juoda – nelaimės, gedulo spalva, raudona primena kraują, liekantį ant juodo asfalto ten, kur įvyko neatšaukiama tragedija. Taip apsirengusios keturios merginos, niūniuojančios skausmą žadinančias melodijas, skaitė, pasakojo, į širdis liejo baisią neviltį tų, kurie amžinai prarado artimuosius. Kodėl jis? Kodėl nieko nedariau, juk žinojau, kad taip gali būti?! Kodėl tėvai nupirko tau tą prakeiktą motociklą… Klausimai, į kuriuos atsakymus vis dėlto galime rasti, nes šiame kare vienaip ar kitaip dalyvaujame, jį kurstome, nesustabdydami girto, norinčio vairuoti, nepabardami greičio mėgėjo, nepamokydami atsargumo, nesistengdami savęs ir kitų apsaugoti.
Eidami iš bažnyčios daugelis dėkojo merginoms už įtaigų pasirodymą, spausdami rankose vokus, kuriuose buvo įdėti netektį patyrusiųjų laiškai. Grįžę namo gal kas juos numes, tačiau bus ir tokių, kurie dar sykį perskaitys, duos vaikams, vyrui, žmonai, kaimynams, papasakos, ką matė ir patyrė tądien bažnyčioje. Reikia tikėti, kad tai privers bent kurį nors vairuotoją sumažinti greitį, kurį nors pėstįjį prisikabinti atšvaitą. Šio projekto iniciatorė Kristina (“Renginių kodas“) sakė to ir siekianti šiais renginiais, keliaujančiais po šalies bažnyčias. Negana dalinti lankstinukus, atšvaitus, skaityti paskaitas, mano ji. Reikia, kad šios skausmingos, baisios žinios paliestų žmogaus vidų, sukeltų sumaištį jo sieloje ir priverstų kiekvieną kartą, sėdant į automobilį, išeinant į gatvę, susimąstyti apie savo ir kitų saugumą. Iš tiesų, bendras Lietuvos automobilių kelių direkcijos, policijos ir bažnyčių projektas, kurį įgyvendina šios talentingos merginos, itin vykęs, užgaunantis sielas ir priverčiantis ne tik pamąstyti, bet ir keisti savo gyvenimą.
Pernai Prienų rajone per metus keliuose žuvo du žmones. Tiek pat ir šį pusmetį, o metai dar tik persirito į kitą pusę…
