Tykiai, tykiai Nemunėlis teka…

Ankstyvą gegužės 31-osios rytą Prienų gyventojai išgirdo motociklų burzgesį. Taip Prienų klubo „Raptorial“ baikeriai žadino miestiečius, kad pasitempę ir žvalūs atvyktų į šventę. Taigi, akcija „Baikeriai žadina miestą“ miesto gatvėse daug ką nustebino, nes pro langus į važiuojančius baikerius dauguma žvilgčiojo apsiblaususiomis akimis.

Vieni skubėjo praustis, pusryčiauti, kiti gi vėl krito lovon, nors šeštadienis kvepėjo pavasario išleistuvėmis ir žadėjo puikų orą.

Daugelis skubėjo į Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčią, kur vyko šventosios Mišios už Prienus ir prieniečius. Pakili nuotaika tvyrojo ore.

Ir štai, prieniškiai ir svečiai, kas po vieną, du ar grupelėmis, traukė Laisvės aikštės link.

Čia maskuojančioje palapinėje Kauno savanorių II kuopa su ginklų paroda tenkino smalsuolių užgaidas, nes dauguma norėjo ne tik pamatyti, bet ir pačiupinėti eksponatus. Šalti metaliniai ginklai yra būtina gynybos priemonė, kurie daugumai buvo matyti tik televizijos ekrane, o čia juos buvo galima paimti į rankas, nusistebėti svoriu ir įvairiais priedais, su sumaniais savanoriais detaliau išsiaiškinti jų galimybes.

Ant Prienų kultūros ir laisvalaikio centro sienos kabojo mėlyna marška uždengta atminimo lenta. Jos atidengimo ceremonijoje dalyvavo Prienų miesto notarai, svečiai iš Seimo, meras Vytas Bujanauskas, administracijos direktorius Algis Marcinkevičius ir kiti.

Atminimo lenta skirta notarui, teisininkui, pirmosios lietuviškos komedijos „Amerika pirtyje“ autoriui Juozui Vilkutaičiui-Keturakiui. Šiemet sukanka 145 metai, kai gimė šis žymus dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1924-1939 m. dirbęs notaru Prienuose. Jo parašyta, 1895 metais Keturakio slapyvardžiu išleista komedija „Amerika pirtyje“ laikoma klasikiniu lietuvių literatūros kūriniu, pirmuoju viešai suvaidintu lietuvišku spektakliu. Lietuvos notarų rūmai šiuos metus paskelbė Keturakio metais. Skulptorius Gediminas Piekuras sukūrė memorialinę lentą J. Vilkutaičiui-Keturakiui atminti, kuri ir buvo atidengta Prienuose.

Prie atminimo lentos atsiradimo daug pastangų įdėjo Prienų notarė Rasa Dereškevičienė. Be abejo, pagalbos ranką ištiesė grupė žmonių, norėjusių įamžinti šio žymaus žmogaus atminimą apie jo buvimą kartu su prieniškiais.

Netoliese praeivių akis traukė fotografijų parodos-konkurso „Mano miesto bliuzas. Laisvės aikštė“ pristatymas. Kaip vienas iš komisijos narių sakė, šiais metais dalyvių skaičius buvo tikrai nedidelis, tačiau buvo dėmesio vertų nuotraukų. Ir štai, nugalėtojai ir dalyviai apdovanoti, o smalsuoliai ir tie, kurie turėjo taip pat tikrai vertingų nuotraukų – seilę varvinti turėjo.

Ir pagaliau šventinės dalyvių eitynės. Kunigaikštis Prienius su pačia dailia bričkele bildėjo per Prienus ir kvietė visus atvykti šventėn, o juos lydėjo raiteliai. Už jų – jūra dalyvių iš vos ne visos Lietuvos sugužėjo. Kas su vėliavomis, kas su dainomis. Vaikai, suaugusieji – visi, kaip vienas, saulės nutviekston aikštėn ėjo, o kai kurie linksmai dainavo. Su tokia nuotaika tik ir reikia švęsti, ir taip tikrai buvo.

Iškilmingą šventės atidarymą paskelbė Prienų rajono meras V. Bujanauskas, o jam talkino Seimo, rajono Tarybos nariai, svečiai iš kitų rajonų. Ir štai, spalvingi fejerverkai nuspalvino dangų ir šventė prasidėjo.

Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendo koncertas ne vienam kojas kilnoti kėsinosi, o smalsučiai vaikučiai vis taikėsi už skverno dūdorius pagriebti, kad šie pūsti dūdą pamokytų.

Pagaliau visų laukta dainų ir šokių šventė „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka…“ prasidėjo. Jungtinis jaunimo choras kad užtraukė, net jauni kleveliai linko, o mažieji šokėjėliai, kartais ne į taktą pataikę, vis tiek nepasimetė ir savo tryptinukus šoko. Čia pat ir velniukės su gitaromis šokdamos pagrojo, o vėliau dainavo mažosios dainininkės su ramunėmis plaukuose.

Pirmojoje dalyje, pavadintoje „Širdžių kalba“, dalyvavo rajono jaunučių, jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų chorai, Jonavos KC mišrus choras „Žemyna“, Varėnos KC mišrus choras „Varpilė“.

Ne ką prastesnė buvo ir antroji dalis, pavadinta „Vaivorykštė“. Čia puikiai pasirodė Prienų meninio lavinimo studija „Ramunėlė“, Alytaus jaunimo centro vokalinė studija „Boružėlė“, Ignalinos gimnazijos pop choras „Pumpurai“, Prienų šiuolaikinio šokio studijų „Solo“ ir „GS“ šokėjai.

Bene labiausiai folkloro ir tautos labirintuose nuklydusius suaugusiuosius sudomino trečioji šventės dalis, pavadinta „Atdarykim kraičio skrynią…“ Čia labai gražiai ir tautiniais rūbais pasirėdę savo gebėjimus parodė rajono kultūros ir laisvalaikio centrų, kaimo bendruomenių meno mėgėjų kolektyvai.

Turbūt daugiausiai susidomėjimo sulaukė ketvirtoji dalis – „Mūsų dienos kaip šventė“. Čia ne vieno širdį savo muzika suvirpino 5-asis pučiamųjų orkestrų ir choreografinių gupių festivalis „Varinis

aidas“. Jų repertuarą sudaro įvairi skirtingo laikotarpio ir stiliaus muzika: klasika, sakralinė, džiazo kompozicijos, legendinių grupių kūriniai, rokenrolai, maršai ir kt. O su jais keliaujanti šokėjų grupė tikrai atitiko orkestro dinamiką.

Vėliau jaunimą ir ne tik jį linksmino grupė „Mexicano“, o kai tamsos šydas apgaubė miesto kerteles, savo šviesomis ne vieną džiugino spalvingieji fejerverkai.

Tačiau kokia šventė būtų, jei ne darbštuolis miesto seniūnas Algis Matulevičius, Prienų kultūros ir laisvalaikio darbuotojai, savivaldybės darbuotojai ir kiti, kurių net nematėme, bet jų didžiulis indėlis, kad šventė įvyktų, buvo. Gal labiausiai visus linksmino ir gera nuotaika užkrėsdavo kino aktorius, režisierius, mokytojas, fotografas Robertas Šarknickas. Jo paprastumas, užkrečiantis juokas ir linksmi laidomi juokeliai ne vienam nuotaiką pakėlė.

Pabaigai tegaliu pasakyti, kad gamta tikrai gero oro nepašykštėjo, o tai labai svarbi žinia tiems, kurie nepanoro kartu pasilinksminti.