Užuguostis. Kraštas, laukiantis ateities

Legendinėje revoliucionierių giesmėje giedama apie naujo pasaulio kūrimą ant senojo pamatų. Griauti be atodairos tai, kas neatitinka ideologijos, ir statyti savo tikėjimo rūmą ant griuvėsių, turėtų būti atgyvenusi ir atgrasi patirtis, deja, ji gaji. Šiandienos Lietuvoje šis griovimas gavo gražų reformos vardą ir patrauklų ateities vizijų rūbą, o kas iš to gausis, pamatys ir įvertins tik mūsų vaikai. Tiesa, kai kurie permainų poveikio daigai jau sudygo, jau galima matyti mokyklų tinklo pertvarkos pasekmes, jų įtaką kaimo žmonių gyvenimui daugelyje rajono vietovių.
Išnyko mokyklos, liko bedarbiai
2000-ųjų metų mūsų rajono telefonų knyga. Joje išvardijamos 35 mokyklos:  vaikų darželiai – pradinės, pradinės, pagrindinės ir vidurinės, gimnazija, jau neskaičiuojant internatų, meno ir muzikos mokyklų ir kitų švietimo įstaigų . Šiandien belikę mažiau nei pusė, ir tai dar ne pabaiga, nes jau prasideda antrasis reformos etapas, o juo ir vėl siekiama sumažinti ir taip jau smarkai praretėjusį tinklą. Žinoma, būtinybė tam iš tiesų yra – niekas negali ginčytis, kad mažėja vaikų skaičius, kad mokyklos pustuštės, ypač kaimuose, kad jose atsiradę jungtinės klasės. Tokia realybė – jaunų žmonių vis mažiau, jie bėga į užsienį ir ten gimdo ir augina vaikus, o likusieji Lietuvoje daugintis nenori, laukia geresnių laikų. O jie neskuba ateiti, krizę keičia krizė, taupymas neturtingų žmonių sąskaita nesibaigia, apie minimaliosios algos kėlimą tik nevaisingai svarstoma… Apie algas gali galvoti tie, kas jas gauna, tačiau atsirado daugybė tokių, kurie džiaugiasi pašalpomis ir maisto produktų dalinimais, kurie darbo biržos specialistams pažįstami lyg artimi giminės, kurie stumia dieną iš dienos, džiaugdamiesi, kad dar gali kur nors pasiskolinti. Tokių vietovių mūsų rajone daug, užgauliai jos vadinamos užkampiais, bet ir ten gyvena žmonės, su savo poreikiais ir viltimis.
„Naujieji Vasiukai“
Nori nenori, bet kalbantis apie vieną tokių „užkampių“, Užuguostį, labai įkyriai į galvą lenda pavadinimas „Naujieji Vasiukai“. Mačiusieji kino filmą, ar skaičiusieji knygą, žino – tai Ostapo Benderio apkvailintų žmonių kaimas, kuriam buvo nupiešta spalvinga ir daug žadanti ateitis. Kažkas panašaus įvyko ir Užuguostyje. Visai neseniai šio krašto žmonės džiūgavo, klausydamiesi Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės ir tuometinio mero pavaduotojo Kęstučio Palionio pasakojimų apie planus įkvėpti gyvybę uždarytai Užuguosčio mokyklai, kurią perėmė savo žinion daugiafunkcis socializacijos centras, vadovaujamas Tautvydo Zikaro. Tai buvo labai sunkūs laikai užuguostiečiams, netekusiems mokyklos, medicinos punkto, pašto ir kelių autobusų reisų, pasijutusiems atstumtaisiais ir apgautaisiais. Tačiau žmonės tikėjo atvykėlių pažadais ir vylėsi, kad jų gyvenvietė atgims ir suklestės, nes tą žadėjo ne bet kas, o garbingi žmonės iš Vilniaus, Kauno ir Prienų. Jų pažadai atsidūrė ir spaudoje, tad tebuvo laukiama, kad štai, savaitė kita, dar  mėnuo, ir prasidės milijoninės investicijos į didžiulį mokyklos pastatą. Laukiama ir šiandien, o žmonių viltis tokia stipri, kad jie patys saugo ir prižiūri mokyklą, tuščią stovinčią jau keleri metai, bet sveiką ir nenuniokotą.
Klestėjimo laikai
Mokyklos pastatą saugo ne tik viltys dėl ateities, bet ir pagarba praeičiai. Kaip rodo buvusio istorijos mokytojo Antano Krūvelio surinkta medžiaga, jau 1798 m.  Užuguostyje buvo du mokiniai, o pradinė mokykla įkurta dar caro laikais, apie 1886 metus. Medinis pastatas jau vargiai sutalpino mokinius, todėl gyventojų labai mylimo klebono Jono Sadūno pastangomis 1939 metais pastatyta mūrinė, talpinusi ne tik klases, bet ir mokytojų gyvenamąsias patalpas, paštą ir pieninę rūsyje. 1960-asiais ir 1969-aisiais buvo pristatyti priestatai su valgykla ir sporto sale, mokykla buvo vidurinė. Kaip prisimena buvęs šios mokyklos mokinys Antanas Šalomskas, 1981 metais Užuguosčio vidurinėje buvo dvi vienuoliktos klasės, mokinių buvo beveik 400. Gyvenimas šiame krašte virte virė, žmonių kaimuose buvo daug, vaikų šeimose po 7-8, į mokyklą jie eidavo ne tik iš aplinkinių, bet ir tolimesnių kaimų. Tuometinio tarybinio ūkio valgykloje dirbusi Danutė Našlėnienė prisimena, jog per pietus eilė nusitęsdavo nuo dirbtuvių, pagaminto maisto vos užtekdavo suaugusiems žmonėms ir iš mokyklos atbėgdavusiems vaikams. Sąlygios gyventi ir dirbti čia buvo labai palankios, todėl gyventojų ne tik nemažėdavo, bet ir daugėdavo.
Krašto nykimas
Padėtis Užuguostyje smarkiai pasikeitė nepriklausomybės atkūrimo metais, kraštas ėmė tiesiog nykti. Ilgametė kultūros darbuotoja Rasa Žvirblienė turi surinkusi duomenis apie šio krašto kaimus. Jie rodo, jog iš 31 kaimo devyniuose gyvena tik vasarotojai iš didmiesčių, daugelyje taip pat likę po keletą nuolat gyvenamų sodybų. Nenuostabu, kad ir mokinių skaičius ženkliai sumažėjo, todėl švietimo įstaigų pertvarka mokyklai smogė negailestingai – iš vidurinės ji liko pagrindine, vėliau aštuonmete, galiausiai buvo visai uždaryta. Tačiau kaimo žmonės yra įsitikinę, jog įstaiga buvo sunaikinta prievarta, ji galėjusi gyvuoti dar kelerius metus iki savaiminio sunykimo. Buvęs mokinys Gintautas Žarnauskas teigia, jog buvo daroma viskas – nuo spaudimo iki konfliktų – kad tuometinė mokyklos direktorė Danguolė Kederienė atsisakytų kovos ir nusileistų politikų planams. Kaip prisimena mokytoja Onutė Ruočienė, ilgus metus mokykla klestėjo dėl to, jog čia buvo ypač geros sąlygos vaikų ugdymui, šviesi ir jauki atmosfera, didžiulė pagarba mokiniui. Kai kurie mokiniai atvykdavo į Užuguostį aplenkdami kitas mokyklas, nes galėjo apsigyventi bendrabutyje, kuriame dirbo kūrybinga ir maloni auklėtoja, besirūpinusi vaikų gerove ir laisvalaikiu. Tik paskutiniais gyvavimo metais, kai čia dirbo daugiausiai atvažiuojantys mokytojai ir vyravo nykimo nuotaikos, pasireiškė tam tikras nuosmukis, bet ir toks mokyklos gyvenimas įkvėpė gyvasties ir kaimui.
Vilčių ateičiai yra
Uždarius mokyklą, iš kaimo ėmė trauktis ir jaunos šeimos, daugelis jų – turėjusių darbo vietas mokykloje. Buvusi mokytoja, kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Sodaitienė ir užuguostietis Antanas Šalomskas sako paskaičiavę, kad nuo tada  vien tik iš gyvenvietės išsikėlė apie 10 jaunų šeimų su vaikais, ieškodami geresnių sąlygų darbui ir vaikų auginimui. Ruošdami kalėdinę šventę, bendruomenės nariai pakvietė į ją vaikus, kurių iš visų aplinkinių kaimų susidarė tik 20. Pasak D. Sodaitienės, tai daug ką sako apie šio gana didelio krašto situaciją – žmonės sensta, miršta, o jaunimo vis mažėja. Tiesa, pastaruoju metu D. Sodaitienė teigia pastebėjusi ir gerą tendenciją – atsirado žmonių, kurie nupirko ištuštėjusias sodybas ar paveldėjo ir ima čia kurti sau gyvenimus. Tai teikia gražių vilčių ateičiai, kurias labai sustiprintų išsipildę pažadai įkurti mokykloje daugiafunkcį socializacijos centrą, kuriame atsirastų darbo vietos žmonėms, tai paskatintų atvykti gyventi jaunimą. Juk planai šiam kraštui buvo grandioziniai – centro gyventojai ir darbuotojai, pagalbinis personalas, mokslininkai iš Vilniaus ir Kauno mokslinių įstaigų, centro aprūpinimas žemės ūkio produktais, medikų paslaugos gyventojams ir t.t. Tačiau šiuo metu mokyklos pastate – nyki tyla.
Idėja gyva ir bandoma įgyvendinti
Daugiafunkcio centro „Užuguostis“ direktorius Tautvydas Zikaras papasakojo, jog centro įkūrimo idėja kilo akademiniam VPU sluoksniui kartu su Seimo nariais. Norėta padaryti ką nors naudingo vietos žmonėms, kylančioms problemoms išspręsti sumanyta įkurti daugiafunkcį centrą, skirtą  vaikams, pagyvenusiems žmonėms, vienišoms moterims su vaikais. Kadangi Užuguosčio gyventojai buvo prieš priklausomybės ligomis sergančių žmonių apgyvendinimą čia, todėl to buvo atsisakyta. Kauno Neįgaliųjų mokymo ir reabilitacijos centras „Vilties žiedas“ T. Zikarui, kaip itin patyrusiam specialistui, pasiūlė būti viso to organizatoriumi, įstaigos direktoriumi, kurioje jokia veikla kol kas nevyksta. Deja, per tą laiką pasikeitė politinė situacija, socializacijos centrų kūrimui skirta ES parama liko nepanaudota ir yra Ūkio ministerijos žinioje. Galimybės ką nors nuveikti labai sumažėjo, apie tai buvo informuota Prienų rajono savivaldybė, kreiptasi į įvairius užsienio fondus. Šiuo metu T. Zikaras pasakoja bandąs įgyvendinti kitą planą. Jis kreipėsi į Socialinės apsaugos ministeriją su projektu stacionarios socialinės globos įstaigos kūrimui Užuguostyje. Suderinus kaimo bendruomenės ir rajono valdžios nuomonę, nutarta steigti pagyvenusių žmonių globos skyrių dalyje mokyklos pastato. Projekto įgyvendinimui būtų skirta apie 6 milijonai litų ES struktūrinių fondų lėšų. Dokumentai, pasak T. Zikaro, jau paruošti, pateikti ministerijai ir laukiama teigiamo atsakymo bei rekomendacijų. Vis dėlto, idėja įkurti daugiafunkcį centrą išliko, pagyvenusiųjų žmonių globa būtų pirmasis to etapas, vėliau atsirastų moterų su vaikais laikinojo gyvenimo būstai. Tikimasi, kad patenkinus paraišką, įstaigos įkūrimas truktų apie aštuonis mėnesius. Jei vis dėlto nepavyktų įgyvendinti šį projektą, T. Zikaras planuoja surengti susitikimą su iniciatyvine centro steigimo grupe ir spręsti tolimesnį centro likimą.
Rūpintis turi ir tie, kas griauna
Tikėdamiesi ir laukdami pažadų išsipildymo, Užuguosčio gyventojai taip pat nesėdi sudėję rankų. Kaimo bendruomenės pirmininkė D. Sodaitienė rengia projektą mokyklos sporto salės ir pagalbinių patalpų atnaujinimui, panaudojant VVG strategijai įgyvendinti skirtas lėšas. Tam pritarė ir daugiafunkcio centro direktorius T. Zikaras, pasirašęs nuomos sutartį su bendruomene. D. Sodaitienės manymu, kaimo žmonėms labai svarbu turėti vietą, kur galėtų ateiti praleisti laisvalaikį, pasportuoti, surengti šventę. Tam labai tinka sporto salė, tik reikia ją apšildyti, sutvarkyti pagalbines patalpas, kad sportininkai turėtų kur persirengti ar apsiprausti. Jau vien tai, kad 200 metų veikusioje mokykloje dega šviesa, užuguostiečiams reiškia, kad kaimas gyvas, kad jame gyvena žmonės, besirūpinantys ateitimi. Tačiau, kad ta ateitis būtų bent kiek šviesesnė, rūpintis turi ir rajono valdžia. Mokytojos Daiva Krūvelienė ir O. Ruočienė, su skausmu prisimindamos brutalų mokyklos turto sunaikinimą, sako, jog tie, kas atėmė, turi suprasti savo pareigą ir duoti, ne tik maitinti žmones gražiais pažadais. Užkampis ši vietovė, ar ne, bet čia gyvenančiais žmonėmis turi būti rūpinamasi taip pat, kaip ir miesto gyventojais, jie taip pat turi teisę mokytis, gydytis ir saugiai gyventi, ramiai sulaukti senatvės savo namuose, gimtinėje, kurią jie myli ir tausoja.

Taip pat skaitykite

3 komentarai

  1. zita stankevičiūtė-šalomskienė

    Brangus man šis Lietuvos kampelis, kadangi tai mano gimtinė. Naujųjų metų išvakarėse norėčiau pasveikinti visą Užuguosčio bendruomenę su 2014-aisiais metais ir palinkėti visiems sveikatos, svajonių išsipildymo ir troškimo, kad mūsų šis „užkampis“ kiekvienais metais gražėtų ir glostytų mūsų širdis.
    Ačiū tiems, kas negaili savo jėgų, laiko ir svekatos atgaivinant šį kampelį.
    Sėkmės Jums.

    Su pagarba

    Atsakyti

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti