• Baneris_KVitrina_LVSO_Meilės lyrika_560x200  Stovyklos datos 06.13-06.17 07.11-07.15_ 07.18-07.22_ 08.01-08.05_ 08.08-08.12_

     

     

     

Sugrįžimas į praeitį, reikalingas dabarčiai… Paradigma sovietica

Garbės raštas„Draugai, tegyvuoja Didžiojo Spalio socialistinės revoliucijos metinės. Tegyvuoja taika, šalin imperializmą. Valio! Valio! Valio!“ Tokiais šūksniais didieji vienintelės partijos pranašai šaltomis ir žvarbiomis lapkričio dienomis dar prieš 27-erius metus kvietė ištikimybės žygiui. Mes lūkuriuodavome, kartais kokioje nors „bromoje“ ugninio vandens paragavę susišildavome, o jau tada, pusiau linksmi, praeidavome eisenoje. Šilkai ir vėliavos ir tas purpurinis prezidiumo stalas atrodė tokie svetimi, netikri, kad prie jų, kaip Kremliaus mauzoliejuje, nesinorėdavo prisiliesti. Nes tai kvepėjo maru, sielos maru… Po demonstracijos grįžę, mes, kilę iš kaimų, lėkdavom tėvams padėti mėšlavežio darbuose, o nemažai tų, kurie likdavo namuose, pradėdavo daugiadienes orgijas su „Maskovskaja“, „Stoličnaja“, geriausiu atveju – „Ambasador“. Ir pasklisdavo po mikrorajonus „Skinsiu raudoną rožę“, o kai kur ir „Katiuša“!

Ne, nesapnuojame, sapnai baigėsi. Taip buvo, to jau neišmesi iš istorijos. Pripažinkim, kad tame nevykusiame socialiniame eksperimente būta ir pažangių socialinio saugumo, kolektyvizmo, žmogiško jautrumo apraiškų, bet viską užgožė kvailumo dogma: „Pakentėkim, o gal kada ateis ir komunizmas“. Tik ne visi kentėjo… Buvo tyčiojamasi iš asmenybės orumo, tautų laisvės, ir visur primetama vergiška filosofija: „Paėdei, lytiškai pasitenkinai ir daugiau negalvok, nematyk“. Išrinktieji apsipirkdavo ir į rimtus užsienius išlįsdavo pro kitas duris.

Muziejuje stebi apgaule, leniniškais atvaizdais apmuturiuotus garbės raštus, kuriais apdovanoti sąžiningai darbus atlikę žmonės ir kolektyvai. Neišbraukime kelių kartų doro darbo nei iš atskirų žmonių gyvenimo, nei iš Birštono istorijos puslapių. Tai tikrai būdų neobjektyvu, neistoriška ir nekrikščioniška.

Prisimindamas senas dienas, darai palyginimus. Žinai, kad visas tas košmariškas blogio pasekmių sindromas, pagal psichologus ir sociologus, tęsis dar tris kartas. Bet, būdamas laisvu žmogumi, jau negali taikstytis su tolesnėmis socialinio vėžio mutacijomis. Žvelgi ir girdi, kad „anoj pusėj Nemunėlio“ׂvaldžios laivelis svyravo, pinigėliai dirbantiesiems pradėjo nebeateiti, o dar didesni mokesčių mokėtojų pinigai debesėliais pavirto ir nuplaukė… O tūlas deputatas „mekena“, kad… taip – visoje Lietuvoje. Gali būti, bet ar tokių  žodžių ir darbų rinkėjai laukia? Pone, atsistatydink ir eik žemės arti ar automobilių taisyti, gal geriau seksis. Su didžiuoju Spaliu, draugai aferistai ir intrigų meistrai, vardan valdžios lovio (suskaičiuokim, kiek daug tokių regione yra) keičiantys partijas, tarsi kvailokas meilužes. Ir nenustebkit, kad jūsų pavaldiniai irgi taško į visas puses pinigus, naudojasi valdiškomis mašinomis, kompiuteriais, fotoaparatais, laiko juos namuose tarsi savus –viskas nuo jūsų prasideda. Komandinio socializmo principas „Jeigu vagi, dalinkis su kitais“ tikrai gyvas jumyse. Naujieji senųjų partinių instruktorių palikuonys, įvaizdžio pilotai, kavučių meistrai  ir garbės ištroškę žmonės futliaruose vardan valdžios lovio pasiruošę ir nuogi būti, ir kruvinais keliais šventeiviškai kalvarijas nueiti, kad tik karaliukais taptų. Vargu ar į dangų pateksit, nes Šventas Petras tikrai nepartinis… Be to, istorija, prisiminimų autoriai, po 20 metų tikrai primins, kas ten Suvalkų žemėje atsitiko. Ir tada labai paraudonuos jūsų vaikai, o gal ir anūkai. Ar tai tiktai  politinės intrigos, ar nusikaltimas, visuomenei spaudžiant, nedels pasakyti ir respublikos prokuroras.

Vladimiro Uljanovo tragedija: tarp meilės ir socialinės utopijos

Inesa Armand

 Krikščioniškai gaila ir nepavykusio socialinio eksperimento autoriaus… Gaila ir nuolatinės šeimininkės, tremties palydovės Nadeždos Krupskajos, ir tos, kuri Vladimirą traukė ir kūnu, ir siela. Tai buvo žavioji Inesa Armand, nepakartojamo grožio moteris. Ypač išraiškingos jos akys. Gilios, mąslios, skvarbios. Turėdama gerus duomenis, ji tapo aktore, kalbėjo keturiomis kalbomis, turėjo šeimą, gerovės komfortą. Susipažinusi su Vladimiro Uljanovo darbais, susižavėjo juo ir marksizmu, būdama 25 metų metė šeimą ir pasinėrė į politiką, tapo aktyvia revoliucioniere. Kartu su V. Leninu klajojo Alpėse, gyveno Paryžiuje. Susipažinę 1903 m. Paryžiuje, jie buvo artimi, neišskiriami iki pat Inesos mirties 1920 m. N. Krupskaja žinojo tai, ketino palikti Vladimirą, bet šis  nenorėjo skyrybų.

Andriejaus Armand kapas

Pagal kai kuriuos Rusijoje esančius archyvinius duomenis teigiama, kad Inesa ir Vladimiras 1903 m. susilaukė sūnaus Andrejaus. Andrejus, būdamas Raudonosios armijos kariu, žuvo kovose su vermachtininkais ir yra palaidotas senosiose Marijampolės kapinėse. Šalia mylimo žmogaus  mauzoliejaus, Raudonojoje aikštėje, palaidota Inesa Armand. Gal, jeigu I. Armand taip anksti nebūtų mirusi, V. Uljanovo socialinis eksperimentas būtų kitoks. Meilė daug ką pakeičia ir ištaiso.  Su meilės stebuklais buvę draugai, o dabar ponai.

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti