„Po žvaigždėtu vasaros dangum…“ Kazys Bradūnas – nešantis viltį

Vilija Čiapaitė

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad šiemet bus minimos poeto, publicisto Kazio Bradūno 100-osios gimimo metinės, nutarė paskelbti 2017-uosius šio kūrėjo metais. Ta proga ir Birštono biblioteka surengė literatūrinį vakarą „Po žvaigždėtu vasaros dangum”. Kaip žinia, šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos Kultūros ministerija. Jau septinti metai, kai literatūrinio pobūdžio renginiai sukviečia draugėn nemažą būrį žmonių, kad būtų artimiau susipažįstama su Lietuvos rašytojais, klasikais.

Taigi birželio 14 dienos pavakarys Kurhauze žadėjo jaukų ir malonų susitikimą su iškilios lietuvių kultūros asmenybės Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaite – Aglinskiene. Beje, birželio 14-oji daugeliui įsimintina, kaip Gedulo ir vilties diena.

Literatūrinis vakaras, kurio ašimi buvo aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venclova, prasidėjo tylos minute už tuos, kurie buvo ištremti, už tuos, kurie kovojo, už tuos, kurie pasipriešino okupacijai.

Suskambus Kazio Bradūno eilėms, salėje nuščiuvę jų klausėsi susirinkusieji. Eilės, kurios kalbėjo apie meilę gimtinei, artimiesiems, Lietuvos žmonėms. Jos tarsi kvietė susiburti, pajusti dvasinę stiprybę, meilę, suvokti, kokia brangi yra Lietuva.

Buvo skaitomi ir laiškai, kuriuos jis rašė mylimajai – būsimajai savo žmonai, kuri visuomet ir iki paskutinio atodūsio buvo Kazio Bradūno antroji puselė. Gyvenimas taip pakoregavo, jog į laisvą Lietuvą grįžęs K. Bradūnas atrado savo sielai ramybę. Čia jis dar gyveno 17 metų, kur ir sulaukė savo gyvenimo saulėlydžio.

Elena Bradūnaitė – Aglinskienė paprastai, be jokių įmantrių žodžių, papasakojo apie jų gyvenimą užsienyje. Taip gera buvo girdėti be jokio akcento kalbant Eleną, kad net prabėgo mintis, jog mūsiškiai, vos metelius pabuvoję užsienyje, sugrįžę savo gimtąją kalbą išlanksto, sudvejina, suvinguriuoja, iškraipo. Tai turėtų būti daugeliui pavyzdys, kad tikrosios šaknys Bradūnų šeimoje nebuvo nei trupučio nepažeistos, nenukirstos.

Prisiminimų jūra, kuri neišsenkanti, eilių gausa, kurios taip maloniai glostė širdį, ir kanklių muzika, kurią išgavo virpindama kanklių stygas Asta Jonykaitė – Bagdonienė, priminė, jog Kazys Bradūnas rašė ir apie tai, kad lietuviškos dainos, šokiai, muzika, tai kaip ir sąlytis su mantra, kuri padeda stiprinti ir valdyti mintis. Jos nereikia niekur ieškoti, nes lietuvių liaudies dainose jaučiama gili ramybė, kuri padeda atsipalaiduoti. Daugelis viso to vyksta ieškoti į Indiją ar dar kitur, tačiau mes patys tai turime, tik nenorime, o gal nesuvokiame, kokius lobius saugome čia, Lietuvoje.

Prieš renginį trumpam pakalbinau Eleną. Net nespėjus paklausti, kaip ten, Havajuose, ji pasakė, jog ten rojus, tačiau ji mieliau grįžtų į Lietuvą, nes čia ji mato aušrą, saulėlydį, kurių jai labai trūksta. „Ten dienos ir naktys vienodo ilgumo – 12 valandų. Saulė ten nusileidžia per 20 minučių, tad atvykusi į Lietuvą aš tuo mėgaujuosi”.

Apie Kazį Bradūną

Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje.

Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje sukūrė pirmuosius savo eilėraščius. 1937 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Universitete puikiai sutarė su kitais lietuvių rašytojais, poetais: Vytautu Mačerniu, Bronium Krivicku ir kt.

Redagavo žurnalą „Ateitis“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių apsigyveno Vokietijoje, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje. Išeivijoje daug dirbo Lietuvos kultūros labui. Atkūrus nepriklausomybę 1994 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.