19 amžiaus 8-9 dešimtmečiuose Birštone, kaip ir visoje Lietuvoje, prekyboje bei paslaugų, aptarnavimo srityse buvo įsigalėję žydų tautybės komersantai. Jonas Mačys – Kėkštas korespondencijoje iš Birštono 1890 metais rašė: „Katalikai ir totoriai turi laukus, užsiima ūkyste, bet ją veda senovės būdu, nekartą čia gali matyti kaip vyrai, moterys ir mergos drauge javus nuo dirvos rinkdami kerta“ („Varpas“, 1890, Nr.9, p.138). Žydai, anot korespondento, ne tik „turi krautuves savo rankose“, bet ir „užsiima atvežimu svečių vežimais vadinamais „omnibusais“ ir „karietkomis“ iš Kauno į Birštoną, o prireikiant vėl juos atgal į Kauną gabena, josios ten ir šen kasdien barška. Prekė už tokią kelionę nuo asabos 60 kap-1 rub“ (Ten pat).
Kurorto savininkas Leonas Kvinta bandė konkuruoti su žydais, įsigijęs garlaivį, pavadinęs jį „Birštonu“, tačiau šis bandymas baigėsi nesėkmingai, nes vienąkart „krisdama ugnis iš kamino, daugumai rūbų ir parasolių apdegino“, kitąkart „leidžiant garlaivį nuo kranto ant Nemuno, vienas žmogus neatsargiai buomu svėrė, tas išsprūdęs darbininką primušė, trečią dieną nabagėlis turėjo su šiuo svietu atsisveikinti“ (Ten pat, p.139). Nevykusi aptarnavimo garlaivyje kokybė, aukšta kelionės kaina lėmė tai, kad „žydai dabar aukštyn rankas pakėlę ir barzdas glostydami da labiau tyčiojasi, ir kaip pirma vežiojo svečius, ir dabar juos veža iš Kauno į Birštoną“ (Ten pat). Varšuvos dienraštis „Kurjer codzienny“( Kasdieninis kurjeris) 5-6 valandų kelionę apibūdino taip: „Kelionė tvankiame ankštame diližane yra tikra kančia, su nuolat dūstančiais arkliais kelionė trunka aštuonias ilgas, kaip pragaras amžinybėje valandas. Senesnius keliautojus pykina, stipresnieji kelis varstus eina pėsčiomis, ir visi keikia savo lengvabūdiškumą, kad susiviliojo apgaulingai žema kelionės kaina“ (Ostoja. Echa kapeliowe. Birsztany – „Kurjer codzienny“, 1888 m. liepos 9 d., nr.210, p.3).
Poilsiautojų šeimos labiau mėgo fajetonus, tai yra, keturviečius su lingėmis ekipažus, išsiunčiamus pagal prašymą laišku ar telegrama. Tokia kelionė trukdavo 3,5-4 valandas. Čia jau daug kas priklausę nuo vežėjo sugebėjimų. Vežantis nedaug daiktų, nuo Kauno iki Birštono galima buvo atvažiuoti ir puskariete. Mūsų minimo Varšuvos dienraščio žurnalistas Ostoja taip aprašė savo kelionę: „Apylinkės nepaprastai gražios: lygumos, miškai, laukai pilni gražiausio derliaus, pasiturintys sodžiai, ir pagaliau Prienai, miestelis prie Nemuno nepaprastai puikus ir vaizdingas, kad vežėjas žydas nustoja plakti bizūnu sulysusį kuiną, nusiima kepurę ir pamažėle, tarsi apsvaigintas kasosi ausį“ (Ten pat, p.3). Vežėjų verslas priklausė nuo pačio vežėjo iniciatyvumo, valdžios buvo beveik nekontroliuojamas, tad pradėti verslą didesnių trukdymų gal ir negalėjo būti, bet apsižodžiavimo su konkurentais būta.
Adomas Jurkulnevičius, pasak Ritos Verbickienės, buvo labai kruopštus ir atsakingas, tapęs vežėju prasigyveno, jau galą galėjo sudurti su galu. Jis labai mylėjo arklius, jie visada buvo prižiūrėti ir gerai šeriami. Apie 1911 m. pabaigą mirė jo žmona Katrė Stravinskaitė. Adomas vedė jos seserį Gertrūdą Stravinskaitę, su kuria susilaukė sūnų Jono (1915-2000), Juozo (1917-1996), Antano, gimusio 1923, dukrų Monikos (1921-2010), Antaninos (1925-2005) (Pagal Ritos Verbickienės sudarytą Jurkulnevičių giminės geneologinį medį). A. Jurkulnevičiaus šeima 20 a. pradžioje, 1909 m., didesnių žemės sklypų Birštono apylinkėse neturėjo (LVIA, f.539, ap.1, b.10, p.93-95). Pirmojo pasaulinio karo metais Adomas apdirbo Stravinskų žemes kitoje pusėje Nemuno, Žiegždriuose. Pradėjęs vėl dirbti vežėju nuo 1922 m., sugebėjo įsigyti šeimai iki 8 ha žemės (Pagal R. Verbickienės pasakojimą).
Deja, jau nuo 1924 m. Birštone pasirodė pirmieji privatūs autobusai vežiojantys keleivius, nuo 1928 m. susisiekimas autobusais tapo reguliarus, nors labai brangus. Nuo 1934 m. vežimą autobusais perėmė valstybė. Karietomis jau retai kas važinėjo, tad A. Jurkulnevičius dar pora metų vežiojo poilsiautojus po Birštono apylinkes, kol galutinai savo verslą nutraukė.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
