1854 m. carinės Rusijos vidaus reikalų ministerijos leidimas kurti kurortą subūrė gydytojo Benedikto Bilinskio ir gydytojo bei verslininko Adomo Bartoševičiaus (1788-1881) bendras pajėgas plėtojant kurortą. Neaptarinėjame 1846 m. sutarties tarp kunigo Sorokos, Benedikto Bilinskio ir Adomo Bartoševičiaus, nes, nesant nustatytų parapijos žemių ribų, tai veikiau buvo tik ketinimų protokolas. Iki 1854 m. Birštono kaimo gyventojai asmeniškai, be jokių mokesčių ir varžymų, naudojosi aptarnavimu gydymo paslaugomis savo namuose. Padėtis pasikeitė po 1855 metų, kada už naudojimąsi parapijai priklausiančiomis versmėmis jau reikėjo mokėti parapijos klebonui Jurgiui Sudimtui.
Adomas Bartoševičius pats pretendavo tapti kurorto savininku, tačiau, visgi, carinei valdžiai nepanorus dėl pastarojo patriotinių politinių pažiūrų, tapo tik jo gan įtakingu dalininku. 1861 m. carinės imperijos sostinėje Sankt Peterburge buvo išleista solidi mokslinė studija „Vilniaus gubernija“. Ją sudarė su Lietuva ir Birštonu gerai susipažinęs generalinio štabo karininkas kapitonas A. Koreva. Jis pastebėjo, kad „Bet kada Birštono mineraliniai vandenys (toks tuo metu buvo oficialus Birštono kurorto pavadinimas – V. K.) atiteko privačiai kompanijai ir į kompaniją buvo priimtas Panemunio dvaro savininkas Adomas Bartoševičius, tai Birštonas nuo 1856 metų ryškiai pasikeitė“ (Vilenskaja gubernija, Sankt-Peterburg, 1861, p.226). Buvo pastebėta, kad dideliame mediniame pastate yra naudojamasi mineralinėmis voniomis, 18-oje puošnių kambarių gyvena poilsiautojai, yra kurorto salė (kurhauzas – V. K.). Į ją vasaros metu atvyksta muzikantai, konditeris, veikia restoranas. Žinoma, ši gydymo įstaiga turi savo trūkumų, kompanijai dar teks daug ką sutvarkyti ir perstatyti, bet kartu reikia ir atminti, kad įstaiga neseniai įsikūrė (Ten pat). Iki 1874 metų, kada kurortą apgaulės būdu įsigijo Jiezno dvarininkas Ignotas Kvinta, Benediktas Bilinskis ir Adomas Bartoševičius gerą dešimtmetį veikė drauge. Todėl abu ir laikytini kurorto įkūrėjais. Tai yra pastebėję visi vėlesni kurorto gydytojai savo išleistose kurortologinėse apybraižose.
Giliam susimąstymui
Deja, Adomo Bartoševičiaus vardo, kalbant apie Birštono kurorto kūrimą, nerasime nei Birštono savivaldybės, nei įtakingoje Turizmo centro informacijoje. Juolab, kad Adomas Bartoševičius kūrė ir Nemajūnų miestelį, pastatė jame XIX a. 8 dešimtmetyje lentpjūvę, vilnų karšyklą (Pranas Juozapavičius. Nemajūnai, rankraštis, 1976, p.13, p.50 – Kauno apskrities viešoji biblioteka, ap. Kr-1). Šio rankraščio kopiją dar prieš šešerius metus esame padovanoję Nemajūnų bendruomenei.
Adomas Bartoševičiaus tėvas Vincentas buvo įžymus krašto bajorų maršalka, rėmęs 1794 metų sukilimą, palaikęs bičiuliškus ryšius su priešpaskutiniuoju Jiezno dvaro savininku Mykolu Pacu (1794-1800 m. reskriptų byla. 11-12 dokumentai – Jiezno parapijos archyvas, puslapiai nebuvo numeruojami).
Adomo Bartoševičiaus sūnūs, Maskvos ir Krokuvos univesitetų auklėtiniai Adomas Dominykas (1838-1886) ir Vaclovas (1836-1914), buvo vieni iš pirmųjų 1863 m. sukilėlių Lietuvoje, kovoję pirmajame Kleto Korevos būryje. 1864 m. pasitraukę į Paryžių, jie, tikėdamiesi grįžti į laisvą Lietuvą, išsaugojo Lietuvos sukilėlių pinigus, vėliau juos perdavė emigrantų vadovybei. Adomas Dominykas vėliau apsigyveno Lvove, tapo žymiu žurnalistu, laikraščių ir knygų leidėju. Dėl įtemptų darbų ir ligos jis nesuspėjo pasinaudoti carizmo 1876 m. paskelbta amnestija sukilėliams ir besiruošdamas grįžti į gimtinę mirė Lvove 1886 metais. Jis yra palaidotas garsiose meniškais antkapiais Lyčakovo kapinėse, 1863 m. sukilėlių kalnelyje (Maria Konopka. Adam-Dominyk Bartoszewicz – redaktor, księgarz i wydawca lwowski, Krakow, 1995, p.2-207). Adomo Dominyko knygyno vieta Lvove yra pagerbta gražia paminkline lenta, šį mūsų žemietį gerai žino Ukrainos ir Lenkijos kultūros tyrinėtojai. Po mūsų pateiktų mokslinių publikacijų LRT žurnalistė Rūta Lankininkaitė jau yra parengusi porą interviu apie šį mūsų garsų žemietį.
Vaclovas Bartoševičius dirbo Paryžiuje, gydė net 1871 m. kruvinų Paryžiaus Komunos įvykių sužeistuosius. Grįžęs po 1876 m. carizmo amnestijos į Lietuvą 1882 m. dirbo gydytoju tiek Vilniuje, tiek Jiezno valsčiaus gydytoju, buvo 1910 m. pradėjusios veiklą Jiezno ligoninės organizatorius. Vaclovas Bartoševičius buvo vienas svariausių 1877 m. pastatytos Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios rėmėjų. Iki savo mirties bažnyčią remdavo ne mažiau kaip 50 carinių rublių auka. 1882 m. bažnyčią jis parėmė išskirtine 200 rublių auka (Nemajūnų bažnyčios aukotojų sąrašas, p.17 – Stakliškių parapijos archyvas). Likimo ironija: vedęs vokietę liuteronę Aną Albantis, Vaclovas su žmona negalėjo, pagal to meto bažnyčios kanonus, būti palaidotas istorinėje Bartoševičių kapavietėje. Tad jiedu amžino poilsio atgulė bendrame kape, kapinių pakraštyje. Šiais metais turėtum prisiminti 180-ąsias Vaclovo gimimo metines. 1922 m. Vaclovo sūnus Adomas, norėdamas padėti Birštono kurorto steigimui, atidavė turėtus 3 ha žemės Birštone Lietuvos valstybei. Adomas ir Magdalena, jų sūnūs ir dukros, tremtiniai, partizanai, savo kančių, net gyvybių kaina, gynė Lietuvą (pateikiame šeimos sudėtį pagal 1942 m. surašymą – LCVA, f.R.743, ap.2, b.420).
Dar 2013 m. Bartoševičių (nuo tarpukario pavardė transformavosi į Bartusevičių) giminės nuopelnus esame pateikę leidinyje „Birštono kraštas ir kaimynai kovoje už laisvę 1863-1864 metais“, kurį finansavo Juozo Palionio labdaros ir paramos fondas. Šie žymūs vardai skambėjo dar dviejose tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kituose leidiniuose, krašto spaudoje ir internetiniuose portaluose.
Prieš dvejus metus savivaldybės vadovai pažadėjo, kad Adomo Bartoševičiaus, kaip kurorto kūrėjo, kaip pirmojo Birštono verslininko, nuopelnai bus įamžinti, o visos šeimos biografijos bus pateiktos visiems savivaldybės žmonėms internetiniuose savivaldybės portaluose.
… . Per dvejus metus užmezgiau ryšius su lenkų ir ukrainiečių mokslininkais. Jie norėtų atvykti į Lietuvą, jie prašo atsiųsti vaizdų, kaip įamžintas šiame krašte Adomo, Adomo Dominyko, Vaclovo ir kitų Bartoševičių atminimas (?)
… . Iš esmės nekalbama, nesidominama ir ir apie „Birutės“ („Lidijos“) šaltinio 110 metų atradimo sukaktį bei jo atradėją žymų Birštono, Prienų, Kauno gydytoją Pranciškų Grodeckį (1863-1944), lietuvių nacionalinio judėjimo rėmėją ir žymų lenkų kovotoją prieš nacizmą.
… . Adomo Bartoševičiaus ir jo giminės, amžius kovojusios už laisvę, blaškytos, tremtos po pasaulį, nuopelnai yra ne ką mažesni negu Stanislovo Moravskio, Nikodemo Silvanavičiaus ar kitų žymių Birštono žmonių.
O kol kas nei Adomo Bartoševičiaus, nei kitų mūsų minimų žmonių nesurasime ne tik savivaldybės portale, bet ir Birštono viešosios bibliotekos žymių žmonių sąvade.
Straipsnyje yra panaudota Birštono nuotrauka iš Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriaus nuotraukų fondo nr.43 ir kolekcininko Almanto Miliausko senosios medinės bažnyčios litografijos nuotrauka.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos narys
