Vyras virtuvėje

Kažkada buvo sakoma, jog vyras, besidarbuojantis virtuvėje, yra stichinė nelaimė. Ši namų vieta buvo laikoma grynai moters valdomis, kur vyras, geriausiu atveju, ateina ko nors pasiieškoti šaldytuve. Tačiau yra ir kitas posakis, kad nėra geresnio virėjo už vyrą. Restoranų, kavinių maistą, gurmaniškus patiekalus gaminantys vyrai – dabar tiesiog kasdienybė, tad nenuostabu, kad daug kas keičiasi ir šeimose. Užtikti vyriškį sekmadienį, verdantį cepelinus šeimai, nėra netikėta, nors, žinoma, būna ir išimčių.

Tad tokiame prieštaravimų laikmetyje žurnalo „Šeimininkė“ skelbto konkurso nugalėtoju tapęs vyriškis – ir keista, ir smalsu, bet lyg ir nieko labai nuostabaus. O šį „pokštą“ moterims iškrėtė Užuguostyje gyvenantis Mikadas Januškevičius, pasidalinęs su žurnalo redakcija iš savo mamos paveldėtais įdomiais, nežinomais valgių receptais. Vienas jų, „vėdarai-apgavikai“, jau tapo firminiu Mikado patiekalu, kuriuo jis vaišina svečius, stebina švenčių ir renginių dalyvius Užuguostyje, Stakliškėse ir kitur. Tad jei kam nors kilo noras sužinoti šio valgio gaminimo receptą, paslapčių nėra. Galima pasiieškoti jį žurnale „Šeimininkė“ arba susirasti internete Zitos Kelmickaitės laidą, kur Mikadas pasidalijo giminės paveldo lobiais.

Tad iš arčiau susipažinkime su šiuo įdomiu žmogumi. Beveik viską apie jo charakterį pasako žvilgsnis į buitį – butas, kuriame nėra šeimininkaujančios moters, tiesiog stulbina švara, tvarka, skoningumu. Nors viskas paprasta, bet labai jauku, malonu akiai. Beje, garbingiausioje namų vietoje yra įrengtas nedidelis altorėlis su kryžiumi, šventųjų paveikslėliais, maldaknygėmis. Vieną jų Mikadas ypač brangina, nes tai labai senos „kantičkos“, iš kurių dabar mokosi giedoti jis pats ir jo draugai ansamblyje. Mat, vyriškis jau keleri metai dainuoja Ringailėse (Kaišiadorių r.) susibūrusiame folkloro kolektyve („Aukso paukštės“ nominantas), kuriam vadovauja Aldona Kamantauskienė. Štai į šį ansamblį svečiuotis ir atvyko Z. Kelmickaitė, paruošusi pasakojimą ir apie kolektyvo veiklą, ir apie jo narių pomėgius. O Mikadas yra kilęs iš Pieštuvėnų, kur prabėgo jo nelengva vaikystė. Vyriškis prisimena, jog grįžęs iš mokyklos mamos namuose nerasdavo, nes ji sunkiai triūsė kolūkio fermose. Bet savo užduotį jis puikiai žinodavo – pagaminti pietus ir nunešti mamai. Iš vakaro aptardavo, ką ir kaip darys, o perpiete jau skubėdavo su kokiu nors patiekalu į fermą. Kad ir ką pagamindavo vaikas, kad ir kaip jam pavykdavo, mama visada girdavo ir suvalgydavo viską iki paskutinio trupinėlio. O Mikadas tuo metu skubėdavo nors šiuo tuo prisidėti prie jos darbų fermoje. Dabar vyriškis sako suprantantis, kodėl jam tekdavo ruošti pietus ir nešioti juos mamai. Juk ji galėdavo pasiimti iš namų kokį nors užkandį, bet žinojo, kad vienas namuose likęs vaikas gali, nors ir ne iš blogos valios, prikrėsti išdaigų, išlėkti kur nors su draugais. Tad tokiu būdu mama sūnų sulaikydavo nuo blogos įtakos, nuo negerų polinkių. Už tai ir už dar daug ką iki ašarų Mikadas dėkingas savo mylimai mamai, išmintingai, dievobaimingai auklėjusiai sūnų. Jos pamokos, neįkyrios, tačiau giliai susmigusios į sielą, padėjo ir tebepadeda vyriškiui ištverti sunkumus, pasirinkti teisingus sprendimus, būti geru ir paslaugiu kaimynams, tvarkingu ir pavyzdingo elgesio žmogumi.

Vaikystėje išmokęs gaminti valgį, tarnaudamas tarybinėje armijoje, Mikadas dar patobulino įgūdžius virėjų mokykloje, vėliau dirbo koku laive. Virėjo karjera galop liko užmaršty, tačiau pomėgis gaminti maistą niekur nedingo, o dabar dar ir padeda garsinti savo kraštą. Brangina Mikadas dovaną, gautą už laimėjimą konkurse, saugoja straipsnius žurnale, bet ypatingai tuo nesididžiuoja. Svarbiausia jam, kad į svečius atėjęs žmogus pasijustų laukiamas ir reikalingas, o savo įspūdžius ir mintis paliktų užrašytas aplanke, kuriame jau yra ne vieno svečio atsiliepimas. Todėl nei vienas, vos uždaręs šių svetingų ir vaišingų namų duris, nėra pamirštamas, kaip neišdildomą įspūdį kiekvienam palieka susitikimas ir malonus pabendravimas su Mikadu – veikliu, kūrybišku ir labai turtingos dvasios žmogumi.