Virginija Bankauskienė: „Visada norėjau tapti farmacininke…“

Vilija Čiapaitė

Birštone Virginijos Bankauskienės pasodintas tautinių šokių medelis veši. Jos vadovaujami vaikų ir jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Aguonėlė“ ir vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Jievaras“ yra gerai žinomi ne tik savivaldybėje, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Bene daugiausiai nominacijų yra pelnęs kolektyvas „Aguonėlė“, kuris savo koncertinę veiklą pradėjo apie 2000 metus. Visi šokėjai – Birštono gimnazijos moksleiviai. Beje, šis kolektyvas nuolat atsinaujina, nes gimnaziją baigę moksleiviai išvyksta iš Birštono ir mokslus tęsia kituose Lietuvos miestuose, užsienyje, kur daugelis šoka studentų šokių kolektyvuose, o vietoje jų ateina kiti.

,,Aguonėlės“ šokėjai dalyvauja visose respublikinėse Dainų šventėse bei Lietuvos moksleivių Dainų šventėse. Kolektyvas pasirodo tautinių šokių festivaliuose Lietuvoje bei tarptautiniuose užsienyje, aktyviai dalyvauja vykdant ir organizuojant Birštono tautinių šokių festivalį „Jievaro tiltas“. ,,Aguonėlė“ atstovavo Lietuvos tautinį meną tarptautiniuose festivaliuose Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Makedonijoje, Rusijoje. Kolektyvas dalyvavo emigracijai skirtame projekte ,,Mus jungia Lietuva“ JK, Ispanijoje.

Charizmatiškoji Virginija Bankauskienė

Tačiau šį kartą norėčiau pakalbėti apie šokėjų vadovę V. Bankauskienę, kuri dirbdama su šiais kolektyvais išspaudė ne vieną prakaito lašą. Jos dėka Birštonas tapo mažute tautinių šokių salele, kurioje auginama karta, nuo vaikystės pratinama prie šokio, tautiškumo ir pilietiškumo tradicijų.

Kelias Birštono link

Štai, ką Virginija papasakojo apie save ir kelią, kuris atvedė ją į Birštoną.

Pradėdama pasakojimą ji pabrėžė, jog visada norėjo tapti farmacininke. Pasak jos, net ir dabar, atėjusi į vaistinę jaučia nostalgiją šiai profesijai, nes kvapai vaistinėje ją tiesiog užburia. Jai ypač patinka, kai namuose pamato pakabintus palubėje vaistažolių ar kitokių žolelių ryšulėlius. Galbūt tai sentimentai, bet tai ją nukelia į vaikystę, kurios prisiminimuose iškyla močiutės žolininkės paveikslas, švelniai vadintos ragana, gydžiusios kaimo žmones žolelėmis…

V. Bankauskienė gimė Klaipėdoje. Tai laisvas miestas, kuris, pasak pašnekovės, visada buvo ir yra šurmuliuojantis. Šio miesto jaunimas pirmasis išgirdo Bitlus ir kitas naujausias grupes, kurių muzika į šalies vidurį ir pakraščius atkakdavo vėliau. Čia net džinsai atėjo greičiau nei į kitus miestus, nes čia uostas, čia jūra. Klaipėdoje visada buvo jaučiama laisvė ir visiškai kitoks požiūris į gyvenimą ir naujoves…

Pasak Virginijos, tėvelis buvo stalius – restauratorius, o mama audėja. Tėvelis labai mėgo inkrustuoti, restauruodavo bažnyčiose esančius dirbinius. Iki dabar bažnyčiose galima rasti jo darbų. Mama, baigusi dailę, buvo nuostabi audėja. „Dar dabar turiu mamos austo šaliko tėveliui dalį. Tai fantastiško spalvų derinio dalis“, – džiaugėsi Virginija. Ji pasakojo, jog mama mokėjo suderinti spalvas ir jos audinių raštai buvo neįtikėtinai gražūs. Gal tėvų puoselėtas grožis ir padėjo pamatus Virginijai, kuri ligšiolei turi „uoslę” grožiui ir jį deramai vertina.

Nuo pat vaikystės Virginijai likimas krėsdavo įdomius atsitiktinumus, kurie ją nuvedė ne farmacininkės, o choreografės keliu.

Prieš likimą nepapūsi

Virginija mokėsi pakankamai gerai. Pirmasis jos noras buvo tapti cirko artiste. Jau tada ji padarydavo „špagatą“, lengvai atlikdavo akrobatikos pratimus. Turėjo beveik visus duomenis patekti į cirko mokyklą. Tačiau likimas čia jai pakišo koją… Nuėjusi į mokyklą, kurioje buvo daug kabinetų, ji atvėrė ne tas duris. Tik vėliau suprato, kad užėjo į klasikinio šokio (baleto) salę. Pasak jos, ten ją patikrino: pakilnojo kojas, palankstė ir… priėmė. Ten mokėsi septynerius metus. Prieš tai, dar besimokydama vidurinėje, jau būdama devintokė, pradėjo šokti tautinių šokių kolektyve. Gal tai ir buvo likimo ruošimas ateičiai.

Baigusi mokyklą vis tik nutarė tapti farmacininke. Tuomet įstoti mokytis ir įgyti šią specialybę buvo labai sunku. Tačiau jau taip atsitiko, jog mama labai sunkiai susirgo ir Virginija, nenorėdama, kad mamai pablogėtų sveikata, jog dukra neįstojo geidžiamą įstaigą, pasirinko specialybę, kuri turėjo užtikrinti sėkmingus mokslus. Taigi įstojo į Klaipėdoje esantį muzikinį universitetą, kur pradėjo mokytis choreografijos. Besimokant buvo labai didelis fizinis krūvis, teko daug dirbti. Beje, pasak pašnekovės, iš provincijos atvykusieji į laisvą miestą, ne visi vien tik mokėsi. Kai kurie neatlaikydavo laisvės pojūčio, tad buvo ir nusigėrusių ar šiaip nueidavusių klystkeliais.

Besimokydama ir būdama dvidešimties ištekėjo ir netrukus pagimdė dukrelę. Taigi, teko išeiti metams akademinių atostogų ir po to grįžti tęsti mokslų. Per tą laiką universitete įvyko daug permainų, dėl to Virginija baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatrinio meno fakulteto Choreografijos skyrių ir tapo baletmeistere – pedagoge.

Baigus mokslus vėl iškilo dilema dėl darbo. Pasak Virginijos, tuomet paskyrimų Klaipėdoje nebuvo, tad teko dairytis po šalį. Atsitiktinai sužinojusi, jog Birštone ji gali gauti darbą, atvyko į Nemuno kilpos apjuostąjį kurortą.

Gyvenimas Birštone

Taip V. Bankauskienė atsirado, kaip ji sakė, tokiame mažutyje miesteliuke ant Nemuno kranto. Birštone ją su drauge Regina maloniai sutiko buvusi direktorė. Tada miestas buvo visai kitoks, ir jai, kaip prisimena Virginija, buvo labai baisu. Savaitgaliais autobusu vykdavo į Klaipėdą, nes niekaip negalėjo patikėti, jog čia liks. Tačiau taip jau vėl likimas pasidarbavo, kad šaknis vis tik įleido Birštone ir jau 37 metai čia gyvena. Mintimis dažnai nuklystanti į gimtinę, ji vis dar įsitikinusi, kad jos gimtasis miestas Klaipėda jai arčiau širdies.

Darbas, darbas, darbas…

„Mažas miesteliukas, šokėjų labai mažai. Pirmasis įspūdis buvo graudokas, nes iš šurmuliuojančios aplinkos patekti į ramybės oazę, jaunai ir idėjų kupinai merginai atrodė labai baisu”, – pasakojo Virginija. Tačiau, kad gautų diplomą, per pusmetį reikėjo paruošti sceninę programą su šokėjais. „Paruoštą darbą atvyksta įvertinti komisija, kuri jį peržiūri. Nerašyta taisyklė – programoje turi būti klasikinis šokis, tautinio šokio pagrindai ir paskui paruoštas koncertas”, – prisimena pašnekovė. Tuomet Birštone nebuvo šokio tradicijų, o Prienuose dirbantis Raimundas Markūnas buvo įsukęs tautinių šokių ratą ir ten jau ši tradicija buvo tvirta. „Ir net dabar Raimundo pasėta sėkla veši”, – pridūrė Virginija.

Pasak jos, surinkusi penketą Birštono vidurinės mokyklos vienuoliktokų grupelių, pradėjo dirbti. Juk per pusmetį reikėjo paruošti šokius. „Jau dirbau, patikėkit, nes reikėjo paruošti programą”, – prisimena pašnekovė. Pagaliau po pusmečio ji atsiskaitė ir viskas praėjo labai gerai. Apsigynusi teorijos žinias, paskui paruoštą programą, buvo įvertinta teigiamai. Gavusi diplomą, kaip sakė Virginija, buvau nutarusi grįžti į Klaipėdą, pas tėvus, kur buvo ir jos dukrelė. Ji tikrai tikėjo, jog grįš, tačiau pagal tuometinius reikalavimus paskirtoje įstaigoje reikėjo atidirbti keletą metų. Reikalavimai yra reikalavimai, nors širdimi ji jau buvo savo gimtojoje Klaipėdoje. Tačiau laikas ir likimas taip sudėliojo, jog Virginija liko čia, Birštone…

Gyvenime jai teko daug ką patirti, išmokti. Likimas vis mestelėdavo puikių žmonių, kurie davė pagrindus būsimiems darbams. Juk negalima trypčioti vietoje, o eiti užsibrėžto tikslo link. Jos gyvenime sutikti žmonės kruopelė po kruopelės ją tobulino, davė darbinių ir gyvenimiškų patirčių. Ji viską ėmė, dėliojo, rūšiavo, nes gyvenimas yra gana sudėtingas.

„Aš nesu diplomatė“

„Dėl nemokėjimo pūsti pavėjui ir ploti į taktą, esu daug ką praradusi, iškentusi daug nuoskaudų”, – pasakojo Virginija ir pridūrė: „Aš nesu šio krašto žmogus, nesu diplomatė. Pasakiau – nepatiko, galiu atsiprašyti, nors pasakysiu grubiai, bet pasakysiu, ir taip apsivalau”. Tuomet, niekaip nesupratusi, jog čia mėgstama linkčioti, o po kiek laiko išgirdusi visokių keistų dalykų, būdama jauna maksimalistė, ji negalėjo suvokti, kas čia vyksta. Laikui bėgant tokių atvejų mažėjo, tačiau jų vis išlenda. Pasak Virginijos, dabar, subrendusi amžiumi ir pašvelnėjusi, per jėgą save sulaikanti nuo tiesmukiškumo, bet tik kartais… Juk kraujas – ne vandenėlis.

Apie dabartinę kartą ir „auksinį“ jaunimą

Virginija prisipažįsta esanti darboholikė ir jai koncertai nėra taip svarbu, bet vaikams, kurie šoka, tai ypatingas įvykis. Jaučianti atsakomybę už savo auklėtinius, Virginija nestokoja patarimų, nes žino, kad vaikai smalsūs. Būna atvejų, kad atėję į repeticijas, vaikai kiša galvytes po delnu, glaustosi, o tai reiškia, jog kai kurie tėvai mažai bendrauja su savo atžalomis. Ne visi tokie, tačiau faktas akivaizdus – tėvai nenori ar neturi laiko savo vaikams. Beje, Virginija prisipažino, jog vaikai dažnai užduoda tokius klausimus, į kuriuos ji, kaip vadovė, turi turėti atsakymus…

Su nostalgija Virginija prisimena savo „auksinį” jaunimą, kurį pradėjo mokyti šokio meno nuo darželinio amžiaus. Jie aplankė daug pasaulio šalių, nesibodėjo dėvėti „getrus“, nes suvokė, jog tai kostiumo dalis, tai norma.

Beje, pirmasis žymus „Aguonėlės” apdovanojimas respublikiniu mastu buvo trečioji vieta, o paskui kolektyvas vis kilo aukščiau ir aukščiau. Dvylika metų šokęs „auksinis” jaunimas jai vis dar brangus ir jį prisimenanti vadovė pasakė: „Tai jie padėjo tvirtus pagrindus „Aukso paukštei” gauti“. Dabar jie išsibarstę po visą pasaulį, tad kur benuvyktų, visur sutinkanti savo vaikus, kurie niekada jos nenuvylė, niekada nesukėlė jokių problemų, kurie nesibijo apkabinti savo buvusią vadovę. Virginija apie juos kalba su pagarba, nes jų, gražuolių lietuvaičių merginų ir vaikinų, dėka Birštonas ir Lietuva garsinami pasaulyje.

Šokėjai auga, keičiasi, išskrenda į kitus miestus, šalis, tačiau, manau, jie niekada neužmirš reiklios, sąžiningos ir tiesmukos vadovės, kuri davė pagrindus šokiui, kuris juos lydės visą gyvenimą. O norėdami susitikti, jie žino, jog ji visada juos priims, pabendraus ir prisimins tuos laikus, kai žengė pirmuosius šokio žingsnius.

2015 metų nominacija

2015 metais Lietuvos valstybės atkūrimo dienos apdovanojimų nominantams atrinkti sudaryta komisija nusprendė apdovanoti iškilius Birštono savivaldybės žmones, tarp kurių buvo ir V. Bankauskienė. Jai skirta nominacija „Už tautinio šokio ir liaudies tradicijų puoselėjimą”.

Taigi visi taškai sudėti, tačiau darbščioji Virginija su jaunystės kibirkštėle akyse jau kuria naujus planus. Juk ne metai esmė, o tai, kas širdyje.

Virginija yra stiprus žmogus. Jos vadovaujami kolektyvai skinasi kelius į sceną, kur jie laukiami, kur jiems plojama, kur žavimasi jų šokio ritmu. Ji pripažįsta, jog nėra lengvų kelių. Reikia dirbti, šlifuoti techniką ir šokti. Pasiekus laimėjimų – neužmigti ant laurų, o ir toliau dirbti, džiaugtis gyvenimu.