Vilija Čiapaitė
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Gintauto Dabrišiaus poezijos knyga „Baltas iš manęs“. Pristatyme dalyvavo poetas, žurnalistas, vertėjas, grožinės literatūros redaktorius, leidėjas Viktoras Rudžianskas ir leidyklos „Kauko laiptai“ redaktorė, literatūros kritikė, poetė Ieva Rudžianskaitė.
Viktoras Rudžianskas
Pristatydamas Gintauto Dabrišiaus poezijos knygą „Baltas iš manęs“ poetas, žurnalistas, vertėjas, grožinės literatūros redaktorius, leidėjas Viktoras Rudžianskas, nedaugžodžiaudamas prisiminė pirmuosius susitikimus su Gintautu Kaune. Tuomet jų susitikimai buvo nuoširdūs su linksmomis potekstėmis. Tačiau laikas surėdė, kad būtent Viktoras redagavo Gintauto poezijos knygą ir prisipažino, jog eilėraščius į knygą suguldė taip, kad jie derėtų vienas prie kito. Nors po tokio teiginio Gintautas tepasakė: „Punde buvo naujausi, o redaktorius sumaišė…“
Tęsdamas pokalbį ir pasigilinęs į kūrybą, Viktoras poetą pavadino lietuvišku dzen budistu, nes, pasak jo, kiti autoriai savo kūrybai ieško ištakų rytuose, o Gintautas viską atrado čia, Lietuvoje. Gal dėl to jo kūryba persisunkusi konkrečiomis detalėmis, šnekamosios kalbos intonacija, vyraujančia kaimo žmogaus pasaulėjauta, kai kur nukrypdama į miesto tematikos labirintus. Paprastai, kaip prisipažino redaktorius, Gintautas asocijuojasi su bitėmis, gal dėl to jo knygos viršelis papuoštas mistifikuota bite, kuri puikia atspindi ne tik poeto gyvenimo būdą, bet ir jo kūrybą. „Tai organiškas poetas. Viskas išgalvota natūraliai“, – pridūrė redaktorius Viktoras Rudžianskas.
Ir dar. Gintauto poezijoje atrandami mažučiai žemės gyventojai – skruzdėlės, kurios vis dar stebina poetą. Jo stebėjimo objektai puikiai nugula baltame išmargintame lape. Neaplenkiamos ir musės. Poetas puikiai persimistifikuoja ir stebi aplinką vabzdžių akimis…
Ieva Rudžianskaitė
Kalbos ir knygos analizę padariusi leidyklos „Kauko laiptai“ redaktorė, literatūros kritikė, poetė Ieva Rudžianskaitė džiaugėsi, kad tarp mūsų yra toks poetas kaip Gintautas Dabrišius. Pasak jos, jis yra tylos poetas. Jis demonstruoja paprastumą, žmogiškąsias savybes. Pirmenybę teikia reiškiniams, kuriuos pastebi jo akis. Jis leidžia viskam vykti taip, kaip turi vykti, ir nesipuola valdyti situacijos. Poetas tarsi atitolęs nuo kasdienybės, bet kartu atsiremia į pojūčius, kuriuos giliai jaučia. Jo eilėse nerasi savo ego, jis tai sujungia su pasaulėjauta.
O aš tenoriu pasakyti, jog skaitydamas eiles supranti, kad miestas ir kaimas čia nesupriešinami, o leidžiama, nuklystama į jų sąlytį vieno su kitu. Visi eilėraščiai kalba balčiau už baltą lapą. Gintautas stebisi, kad jo sugalvoti posmai persipina realybe ir tai priverčia susimąstyti, kur tiesa, o kur išgalvota. Gal dėl to jo eilių paprastumas ir tiesmukas žodžių suderinamumas priverčia net keletą kartų skaityti mums pateiktą autoriaus mintį.
Taigi baltas lapas, ant kurio autorius rašo dar balčiau, liepia susimąstyti, kad Lietuva turi kitokį dzen budistą, kuris bando mus atgręžti ir žvelgti į supantį pasaulį kitaip.
