Mielieji žmonės, su mūsų valstybinio atgimimo švente Vasario 16-ąja!
Vasario 16-oji – tarsi mūsų dvasios šventovė, kurioje pasitikriname patriotines ir pilietines vertybes, tai – tarsi vilties spindulys okupacijose ir dabarties politiniuose brūzgynuose, iš kurių kartais sunkiai matosi šviesos spinduliai. Juk ir dabar atsiranda politinių fariziejų, kurie per didžiausią tautos šventę tarsi laikinai užsideda Užgavėnių kaukes, kad suvaidintų, kad įpintų į šventę rinkimų pynę arba riestainį, kad apsimestų ar suvaidintų… Pionieriškus kaklaryšius ir tikrąją „talonų“ spalvą fariziejų širdies krašteliuose keičia vaidyba, imitacija, tautiniai kostiumai, grimas ir fotoblykstės. Bet viena ar dvi švenčių dienos baigiasi ir vėl politinio teatro scenoje matome tuos pačius, nusiėmusius kaukes: persekiojančius kitą nuomonę, keliančius save įvaizdžiais virš krašto žmonių ir realybės, tik savo ir savo grupės gerovei atsiduodančius, negerbiančius žmonių, atidavusių už Lietuvą visą gyvenimą. Mat, jie, valdininkai – dabar valdžioje, jie – laisvės kovotojai… karalysčių ir magistratų viešpačiai.
Prieš 28 metus Lietuvos valstybė iš naujo atgimė. Bet ji atgimė, ji subrendo ne kolūkių laukuose, mechanizacinėse dirbtuvėse, fermose ar kitose agronomijose, kurių vietos jau pranyko ar net užžėlė. Lietuvos valstybė atgimė iš tarpukario tautinės valstybės patyrimo, iš savanorių laisvės kovų, partizanų pasipriešinimo aukos, disidentų veiklos. Todėl, jeigu esame lietuviai ir Lietuvos žmonės, tai ir visą savo praeitį siejame su valstybingumo, laisvės kaina, o ne kokiais nors okupacijos laikų „statytojais“.
Visose okupacijose nuo seniausių laikų vyko ūkinis gyvenimas. Bet jau ir tada matėsi amžini vergai, už varganą kąsnį parsiduodantys, ir į kovą už laisvę prasiveržusieji. Tarp vergų visuomet atsiranda Spartakas…
Kai kurie ir dabar esantys valdžioje yra ilgalaikius „leninianos“ politinius kursus išlaikę. Šiems net sunku suprasti, kaip išdidžiai valstybines šventes švęsti, kaip žmones linksmybėms, atsipalaidavimui pakviesti. Tik pagal jaunystę jie renkasi seną scenarijų: pranešimas, apdovanojimas Garbės raštais ir koncertas. Ir eikit į namus… O gal dar tremtinius, laisvės kovų kovotojų artimuosius, vargšus žmones, ligonius, invalidus šventei pasikvieskim, jiems dėmesį parodykim. Juk visi jie – Lietuvos valstybės vaikai.
Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė daugelio atmintinų datų metais. Bet turime mąstyti, veikti, o ne ataskaitoms tarnauti. Visos tos šventės su Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. politine, ekonomine ir kultūrine raida susijusios. Su Lietuvos kariuomenės ir pokario partizanų kovomis, su mūsų lietuviška tapatybe, vietovardžiais. Ir prezidentas Antanas Smetona, ir garbus dvasiškis, rašytojas ir humanistas J. Tumas-Vaižgantas, ir tarpukaryje kovojusios Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas, kompozitorius, vargonininkas Juozas Naujalis ir kitos asmenybės, taip stipriai susietos Lietuvos valstybės, laisvės kovų idėja, su Kaunu, su Žemaitijos istorija. Švęskim šventes iškiliau, profesionaliau pasiruošę, su krašto istorija ir krašto garbiais žmonėmis visai tai susiekim.
Partizaninės kovojančios Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto metai susiję su Laisvės kovų Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos 70-mečiu, su Laisvės kovų visame mūsų krašte 75-mečiu. Tik ar šiuo metu funkcionuojančiai valdžiai mūsų krašte tai svarbu? Birštono krašto žmogus iki šiolei neturi galimybių pagerbti savo krašto savanorių, bajorų giminės, didingos krašte laisvės kovomis 1794, 1831 ir 1863 metais atstovo, Birštono kurorto įkūrėjo Adomo Bartoševičiaus atminimo. Prienų valdžiai nesvarbu, kad prieš 70 metų kelis metus veikusi moksleivių, studentų ir suaugusių patriotų pogrindinė organizacija, ketverius metus rėmusi partizanus, platinusi jų laikraščius, pateikusi laisvės kovotojams žvalgybinę informaciją, 1949 m. vasario 16 dieną virš buvusio bravoro iškėlusi Lietuvos trispalvę. Kaip Lietuvos Respublikos pilietis, eilinį kartą prieš Valstybės šventę valdžiai tegaliu pasakyti: neužtenka, ponai, vien „paukščiukinių“ ataskaitinių imitacijų. Pagarba žmonėms, ypač kovoje už laisvę kritusiems, yra didžiausia, būtiniausia valdžios vertybė. Negerbti jų prilygsta Lietuvos trispalvės neiškėlimui Valstybės dieną. Reikia atsakingo požiūrio ir nuoširdaus darbo iš širdies, o ne primityvokos politinės vaidybos.
1949 m. vasario 16-oji Prienuose
Tegul kalba dokumentai: „1949 m. vasario 16 diena, 10 val. 50 min. Valstybės saugumo ministerijos Prienų poskyris. Mes, žemiau pasirašiusieji, poskyrio viršininkas majoras Pivnevas, 298 valstybės saugumo kariuomenės pulko vadas majoras Borisovas, Prienų VRM skyriaus milicininkai Bobrovickas ir Vitkauskas vasario 16 dieną 2 val. 20 min. Prienuose, Balbieriškio gatvėje, pastebėjome ant sugriauto alaus bravoro bokšto iškabintą buržuazinės-nacionalistinės Lietuvos vėliavą. Vėliavą nukabino 298 valstybės saugumo kariuomenės pulko kariai. Iškeltos vėliavos matmenys 150×100 cm, pasiūta iš namuose austo audinio, iš raudonos, žalios ir geltonos spalvos. Organizuota su tarnybinių šunų pagalba pėdsakų paieška iškeltos vėliavos teritorijoje rezultatų nedavė. Apie tai ir pranešame. Parašai“ (LYA, f.K-1, ap.58, b.P-15880, p.23).
Vėliavos iškėlimo idėją pasiūlė „Jaunosios Lietuvos“ pogrindinės organizacijos vadovas Kęstutis Albinas Lakickas, ją iškėlė trys jau 1948 m. Prienuose įkurtos pogrindinės organizacijos nariai Bronius Vilkas, Antanas Kižys, Vytautas Vaitkevičius. Štai, ką apie tai mena K. A. Lakickas: „Už mūsų surinktas moksleiviškas kapeikėles buvo nupirkta baltos medžiagos, geltonų, žalių ir raudonų dažų, ją pasiuvusios mūsų mielosios pogrindžio mergaitės. Jau 1949 metų vasario 15 dieną vaikinai ją buvo iškėlę ant Prienų alaus daryklos griuvėsiuose stūksančio kamino, 100–150 metrų nuo Prienų saugumo. Tada buvo tamsi naktis. Reikėjo begalinio atsargumo, kad nesukeltum triukšmo ir nenutrūktų metaliniai kabliai kamino viduje – kopėčios .Tačiau vėliava buvo iškelta. Saugumiečiai bijojo ją nuplėšti, nes manė, kad užminuota, ir ilgai laužė galvas, kas galėjo tai padaryti. Prienų saugumo viršininkas neva pasakęs: „Reikia tik džiaugtis, kad nacionalistinė vėliava nebuvo iškelta ant Prienų saugumo būstinės!“ (Kęstutis Lakickas. Kalinys Z-311, V., 1994, p.29). Dar prieš kelias dienas vasario 11-ąją pogrindininkai pagrobė iš Prienų apskrities skyriaus rašomąją mašinėlę atsišaukimams spausdinti.
Jaunosios Lietuvos“ pogrindinės organizacijos sudėtis
Organizacija susikūrė 1948 m. Iki organizacijos išaiškinimo ją sudarė šie asmenys: Valentinas Ardžiūnas, Pranas Bendoraitis, Motiejus Černevičius, Jonas Daukšys, Povilas Jurgaitis, Kazimieras Rimantas Kečergis, Kazys Kryževičius, Pranas Kižys, Albinas Kęstutis Lakickas, Marija Birutė Lisauskaitė-Matulevičienė, Jurgis Marčiulionis, Janina Podriezaitė, Vytautas Podriezas, Vladas Kazys Šiugždinis, Vytautas Vaitkevičius, Bronius Vilkas, Pranas Viršutis (LYA, f.3, ap.,4, b.47.l.60).
Organizacijos pagrindą sudarė Veterinarijos akademijos studentai: prienietis Kęstutis Albinas Lakickas, iš Lalupių kilęs Bronius Vilkas, Antanas Daukšys iš Pakumprio, taip pat prienietis Valentinas Ardžiūnas, gimęs Pagaršvio kaime. Jo tėvas Nepriklausomoje Lietuvoje tarnavo Marijampolės apskrities viršininko tarnyboje. Pranas Viršutis dar tik mokėsi vienuoliktoje klasėje Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Organizacijoje nemažai buvo tokių narių, kurie gyveno Alksniakiemyje, Kampiškėse, Pociūnuose ir palaikė dažną ryšį su Gedimino tėvūnijos Geležinio Vilko kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru. Tai Marija Lisauskaitė, Motiejus Černevičius, Vytautas Padriezas, Janina Podriezaitė, Vladas Kazys Šiugždinis. Dauguma pogrindininkų buvo 1931–1933 m. gimimo. Pasitaikė ir vyresnių, per 40 metų, kaip Jurgis Marčiulionis iš Alksniakiemio. Bet visus vienijo priešinimosi okupantams idėja.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
