Devyniasdešimties metų sulaukęs žmogus – vos ne stebuklas šiame laikmetyje, kur ligos ir nelaimės pakerta žymiai jaunesnius. Žvelgdamas į tokį žmogų, mintyse regi ąžuolą, aplaužytom šakom, kumptelėjusiu kamienu, tačiau tvirtą ir stiprų. Kas suteikia tokios tvirtybės sulaukti 90 metų, o kai kuriems ir šimto? Matyt, tvirtas tampa tik tas, kas sugeba atsilaikyti prieš gyvenimo audras, sunkumus, išbandymus.
Seimo narys Andrius Palionis nuo pat savo kadencijos pradžios ėmėsi gražios iniciatyvos – pasveikinti aštuoniasdešimties ir daugiau metų jubiliejų sulaukusius Prienų ir Birštono kraštų žmones. O jų, pasirodo, būna tikrai nemažai.
Išties, į šimtmetį žengiantis žmogus, kapojantis gana dideles kulbes malkoms, gali apstulbinti ne vieną. O Jiezne, Tiesos Tako gatvės gale gyvenantis Pranas Butkevičius Seimo nariui A. Palioniui ir jį lydėjusiai padėjėjai Valei Petkevičienei pateikė kaip tik tokį siurprizą. Pasibrazdinę apie namelio duris, jie tikrai nesitikėjo išvysti jubiliatą smagiai mojuojantį kirvuku patvartėje. Bet – taip buvo. Stiprus ir dar taip pat ne vieną kaladę įveikiantis pasirodė ir Alšininkų kaime (Stakliškių seniūnija) gyvenantis Pranas Stasiūnas. Tiesus, išvaizdus vyriškis labai rūpinasi namų aplinka, rūpestingai ją prižiūri, padeda slaugyti pasiligojusią žmoną Marcele. Ir kitas ąžuolas, Vyšniūnų kaime gyvenantis Vincas Ašmenskas šį rudenį dar tvarkėsi kieme, tik prieš pat gimtadienį pasiligojo. Nors svečius pasitiko lovoje, bet prižadėjo, jog kitą jubiliejų švęs tvirtai stovėdamas ant kojų.
Liga gali pakirsti kūną, bet ne dvasią. To įrodymas – prienietis Aleksandras Legeckas, dėl ligos netekęs kojos, bet smagiai nusiteikęs, juokauti mėgstantis vyriškis. O jo praeityje – beveik 20 metų gyvenimo Sibire, nepavydėtina dalia ir sugrįžus į Lietuvą, į visai jam svetimą jos vietovę. Tačiau apie patirtus sunkumus Aleksandras pasakoja tvirtu balsu, nebandydamas sugraudinti ar pagąsdinti, nors jo prisiminimai tikrai skaudūs ir baisūs.
Amžius ir ligos bando nugalėti kitą tądien aplankytą jubiliatę – Jiestrakyje (Šilavoto seniūnija) gyvenančią Oną Navikauskienę. Moteriškė jau įsigijusi, anot V. Petkevičienės, „draugę“ – stumdomuosius ratelius, nes be jų paeiti nebegali. Ir gyvena ji nebe savo namuose. Vienišą ir pasiligojusią bevaikę tetą ėmėsi globoti krikštasūnis Justinas Balaika su žmona Nijole. Senutei paskirtas atskiras erdvus ir gražus kambarys, ji šypsosi ir maloniai kalba, o skruostų raudonumo tik pavydėti galima. Kaip gi nežydėsi, rūpestingai globojama, prižiūrima ir mylima, gražiuose ir šiltuose giminaičio namuose.
Kiekvieną jubiliatą gimtadienio proga pasiekė Seimo nario atsiųsti sveikinimo atvirukai, bet išvysti jį patį savo namuose garbingiems senoliams buvo labai malonu. Pasak A. Palionio, labai svarbu pradžiuginti tokio amžiaus sulaukusius žmones, nes jie trokšta aplinkinių dėmesio, nori pabendrauti, sulaukti lankytojų. O ypač malonus jubiliejus, kai jį prisimena mieli širdžiai žmonės.
