Stiklo menininkė Elona Jagelavičienė, šviesų menininkas Arminas Bartulis ir žodžio virtuozė Rosita Pipirienė kūrybos parodoje „Fiat Lux“ (lot. kl. – tebūnie šviesa) subrandino ir sukūrė išskirtinės nuotaikos ir vaizdo ekspoziciją. Šviesa buvo atskirta nuo tamsos pirmąją Kūrinijos dieną. Tamsa dažnai atskleidžia šviesos poreikį ir jo teikiamą gėrį.
Elona yra gimusi Kaune, Lietuvos Dailės institute įgijusi stiklo menininkės specialybę, kuria iš stiklo beveik 40 metų. Ši medžiaga teikia ypatingas plastikos galimybes. Šioje parodoje ji nori parodyti stiklo skaidrumą, trapumą, efemeriškumą. Taip pat, kaip stiklas sąveikauja su kitomis medžiagomis: medžiu, akmeniu. Ji rašo: „Man tai įdomūs ieškojimai, atradimai, pažaidimai… atskleidžiantys, kad kiekvienas sutvėrimas kupinas šviesos. Tik vienuose ji pasirodo akivaizdžiai, kituose – tvyro kaip slėpinys, beveik nematomai.“ Menininkės sukurti stiklo angelai primena apie dvasinio gyvenimo sakralumą. Žmogiškosios egzistencijos trapumo, vidinės tamsos ir skaudžių išgyvenimų akimirkoms perteikti autorė renkasi plastiškus ir mažus gyvūnus – stiklo šliužus. Jų pagalba ji nevengia pasakoti gyvenimo grožio temą per gyvybės slinktį link šviesios pusės, šviesos šaltinio, kuris yra akivaizdus slėpinys (bendras darbas su A. Bartuliu „Šliužų aušra“).
Arminas Bartulis save vadina rašytoju širdyje, o skulptoriumi pirštuose. Savo šviesos skulptūras yra pristatęs parodose Vilniuje ir Brightone (Anglijoje). Jo darbuose šviesa naudojama, kad geriau atskleistų medžio grožį, glūdintį jo tekstūroje, spalvoje. Eksperimentuodamas su miško kerpėmis, stiklo šliužais, apšvietimu Arminas supriešina žemiškumą su absoliučiai nepaneigiama estetika, kur vyksta kasdienių objektų gilesnio sakralumo ieškojimai. Eukalipto ar kitos medienos tekstūros šviesoje grožis tampa stebėjimosi ir gėrėjimosi šaltiniu, papuošalu, net kūrinio grožio svarbiausia sudedamąja dalimi. Visus įgūdžius A. Bartulis įgijo pats per praktiką ir eksperimentus.
Rositos Pipirienės parodoje kūryba susijusi su žaismingais poezijos intarpais. „Aš esu ta, kuri jungia“, – savo vaidmenį parodoje nusako kūrėja. Rosita yra psichoterapeutė, kūrėja ir sielovadininkė. Ji sako: „Dažniausiai ankstyvais rytais užplūsta euforiška įkvėpimo būsena ir jos užkurta stebiu, kaip ranka rašo žodžius, kurių sąmonė dar nefiksuoja. Tai dieviško potyrio akimirka, apvainikuota nuostaba bei viltimi. Kartais būna ir kitoniško patyrimo, kai eilės gimsta per pjūvį, dūrį, sprogimą.“
Bendra idėja parodos kūrėjai siekia atskleisti nuolat esančią įtampą tarp šviesos ir tamsos, kuri dažnai sukuria dramą ir mūsų būtyje. Sakrali šviesa negalėtų egzistuoti, jei nebūtų tamsos, bet pamatyti šviesą visame kame yra iššūkis ir užduotis žiūrovui. Spalvinga, skaidri, slėpininga, netikėta, šviesi, tamsi – tai apibūdinimai parodai, kuri kviečia panerti su savo pojūčiais.
