Petras Lincevičius gimė nuostabiame gamtos kampelyje – Šilavote. Krašto vaizdines detales jis pastebėdavo žvitria vaikiška akimi ir dėjo atmintin, tarsi žinodamas, jog kada nors jas panaudos. Laikas ėjo. Šilavoto Davatkyne, žvelgdamas į plenero metu tapančius dailininkus, turbūt ir pajuto polinkį tapyti. Juk jis tada nardė tarp jų, sėmėsi žinių ir patirties, dėliojo mintyse, ką norėtų nutapyti. Gal tai, o gal protėvių šauksmas ir pastūmėjo vaikiną dailės link. Kad taptų tuo, kuo yra, jis mokėsi Marijampolės dailės mokykloje, po to Vilniaus dailės akademijoje.
Darbuose galima pamatyti tai, ko besilankant žymiajame Davatkyne ir nepastebi – tai senolių rakandai, kurie sakyte sako, kad daiktai ilgaamžiai, ir tai, koks laikinas šioje žemėje žmogus. Jo paveikslai nukelia mus į laikus, kuomet žmonės gyveno ramiai ir saugiai. Tarsi pakėlus laiko nuaustą šydą pamatai tai, kas žavi, stebina ir verčia smalsauti.
Petras yra pasakęs: „Paveikslus tapau ko ne abstrakčiai, ir toks tapybos stilius pasirinktas todėl, jog, manau,vaizduojantis dabartį paveikslas negali būti konkretus, kaip ir vaizduojami daiktai nėra iki galo pažinūs dabar. Negalėdamas jų visiškai įsisavinti, aš kabinu vaizdą ant jausmo ir dalinai pasiduodu jam, žinodamas tiek, kad tapomi daiktai buvo ramsčiai prieš mane buvusiems. Jie man simbolizuoja atsakomybės jausmą prieš tuos, kurie išėjo, kad ateičiau aš. Nuotraukos taip pat yra daiktai, ir aš, pertapydamas jose esamą nespalvotą vaizdą, interpretuoju spalvas, stengdamasis sugrąžinti gyvybę sustabdytai praeities sekundei. Tapydamas nuotraukos natūrą aš mėginu išreikšti laikinumą, jausmą, kurį man jos sukelia“.
Taigi tokie Petro paveikslai, kurie gali daug pasakyti ir nuvesti ten, kur ramybė ir praeitis.
Vilija Čiapaitė
Gerb. Petro parodą aplankysiu, Manau tai nuostabūs paveikslai ,nes gerai žina\u aplinką ir tuometines gyventojas.
Sekmės jaunasis Dailininke.
Report