Šešiasdešimt metų tarnystės Dievui ir žmonėms

Metai, regis, pralėkė bemat. Dar pernai, švęsdami 59-ąsias klebono Alfredo Rukštos kunigystės metines, stakliškiečiai džiaugėsi būsimuoju 60-mečio jubiliejumi ir vylėsi, kad jų mylimas klebonas sulauks jo sveikas ir stiprus. Ir tikrai, išbandymų A. Rukštos sveikatai buvo nemažai, tačiau štai ir rugsėjis, o netrukus ir jo pabaiga bei ilgai laukta šventė.

Labai greitai prabėgo ir tie 14 metų, kai Stakliškių parapijai vadovauja į misiją Lietuvoje atvykęs kunigas, norėjęs savo jėgas ir gyvenimą skirti dvasinei tarnystei Tėvynėje. Per tuos metus spėjome pažinti ir pamilti žmogų, tiek daug nuveikusį Stakliškių bažnyčiai, parapijai ir seniūnijos bendruomenei. Daugeliui žinoma, jog jam teko kariauti Antrajame pasauliniame kare, kad buvo priverstas likti gyventi Lenkijoje, tremtyje, kaip „liaudies priešų – buožių“ šeimos narys. Apie savo kareiviškąją patirtį klebonas A. Rukšta papasakojo ir knygos apie jo gimtąsias Kazokiškes leidėjams, supažindino su šiuo leidiniu ir stakliškiečius. Vis dėlto, tai, ką patyrė, matė, kokius išbandymus patyrė šis nuostabus žmogus, vargu ar sutilptų ir į didelę knygą, ne tik į mažą jos dalelę.

Trumpa A. Rukštos biografija

Alfredas Rukšta gimė 1926 metais kovo 2 dieną Kazokiškių bažnytkaimyje (Trakų rajonas).

Baigė Kazokiškių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Vievio progimnazijoje. 1941 metais įstojo į Vilniaus amatų mokyklos Elektrotechnikos skyrių. 1944 m. į Lietuvą sugrįžusi tarybinė valdžia paėmė į armiją kartu su broliu Mečislovu ir dėde Karoliu. Tarnavo lenkų kariuomenės 8-ojoje pėstininkų divizijoje. Karui pasibaigus, 1947 m. A. Rukšta liko Lenkijoje, įstojo į energetikos technikumą Nysoje, Opolės vaivadijoje. 1948 metais Rukštų šeimą (13 asmenų) ištrėmė į Sibirą, Irkutską. 1949 m. priimtas į Poznanės aukštesniąją inžinerijos mokyklą, iš jos išėjo pačioje mokslų pradžioje ir įstojo į Opolės diecezijos kunigų seminariją. 1954 m. rugsėjo 28 d. įšventintas į kunigus. 1956 m. po daugybės prašymų ir žygių Rukštų šeima paleista iš tremties Sibire. Visi apsigyveno Lenkijoje, nes grįžti namo jiems buvo neleista.

Nuo 2000 metų gegužės A. Rukšta vadovauja Stakliškių parapijai.

Kareivio dalia

Tik tas, kas pats iškentė karo pragarą, gali suprasti, ką teko patirti, pamatyti, savo kailiu pajusti jaunajam A. Rukštai, ne savo noru tapusiam kareiviu. Gyvenimas pusbadžiu, fronto pavojai, akistatos su mirtimi, sužeidimai ir baisybės, žvėriškumai, pamatyti ilgame, begaliname kelyje į karo baigtį. Tačiau jis nesibaigė sulig 1945 m. gegužės 8 diena – A. Rukštai dar teko pakeliauti po nuniokotus kraštus, kur atsirasdavo pavienių vokiečių armijos dalinių. Ir vis neapleisdavo mintys apie tėviškę, Kazokiškes, tėvus, brolius ir seserį, kitus artimuosius. Prisiminimai šildė ir dvasią, ir kūną, padėjo išlaikyti viltį, kad sugrįš, kad išliks gyvas. O mirtis ne kartą buvo ištiesusi link jo ranką, bet, kaip mano A. Rukšta, Dievas turėjo kitų planų. Todėl išliko gyvas po sužeidimo, atsipeikėjęs tarp negyvų kovos draugų sunkvežimyje. Dievo galybė įkvėpė suklupti pasimelsti šalia beržo, kurį čia pat suknežino sprogimas, kaip tik toje vietoje, kur turėjo būti kareivio krūtinė. Malda, tvirtas tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas jo globa įkvėpė drąsos žygiams, gelbstint draugus, vykdant pavojingas užduotis. A. Rukštos narsą įvertino ir Lenkijos karinė vadovybė, apdovanojusi jį ordinu „Virtuti militari“, kitais pasižymėjimo ženklais, vėliau paaukštinusi iki majoro laipsnio. Iš tiesų, karas A. Rukštai baigėsi 1947 metų pavasarį.

„Proto aptemimas“

Ir dabar, po 60 metų kunigystės, klebonas A. Rukšta šypsosi, prisiminęs savo derybas su Dievu. Iš tvirtos katalikų šeimos kilęs jaunuolis vis dėlto dvasinės tarnystės neplanavo. Paleistas iš kariuomenės, stojo mokytis į energetikos technikumą. Katalikiškoje Lenkijoje, kur jau šeimininkavo tarybinė valdžia, kurį laiką mokyklose dar vyko tikybos pamokos, tačiau į jas jau buvo nusitaikyta. A. Rukšta buvo vienas iš tų, kuris nenusileido gąsdinimams ir grasinimams ir kovojo už teisę lankyti šias pamokas. Tai buvo, kaip jis mano, pirmoji kunigo pašaukimo sėkla. O derybas su Dievu pradėjo ieškodamas tolesnio kelio – jei išlaikys egzaminus į aukštesniąją inžinerijos mokyklą, tai taps inžinieriumi, jei ne – stos į kunigų seminariją. Tačiau viskas įvyko taip, kad apsispręsti teko pačiam, nes į mokyklą buvo priimtas net ir neišlaikęs egzaminų. Todėl užteko mėnesio inžinerijos studijų, kad suprastų – jo gyvenimas priklauso Dievui ir bažnyčiai. O dėdė Feliksas laiške tėvams į Sibirą parašė: „Mūsų šeimoje nelaimė. Alfredas išsikraustė iš proto…“ Baimės apimti žmonės tik pačioje trijų lapų laiško pabaigoje sužinojo, kad tas proto aptemimas – tai kunigystė.

Pasišventęs kunigystei

1954 metais baigęs Opolės diecezijos kunigų seminariją, A. Rukšta buvo įšventintas į kunigus, po to dar baigė Varšuvos katalikų akademiją. Mokytis buvo labai sunku, bet nemažas išbandymas jam buvo ir skyrimas dirbti tikybos mokytoju mergaičių mokykloje, kur jų studijavo apie tūkstantį, nuo darželinukių iki dvyliktokių. Kad bręstančios merginos matytų jame tik kunigą, o ne itin išvaizdų vyrą, A. Rukšta pasielgė išties drastiškai – plikai nusiskuto galvą, atsikratydamas labai dailių garbanotų plaukų.

Pirmoji A. Rukštos parapija – Skorošicai. Čia jis ištarnavo 23 metus, gerbiamas ir mylimas vietos žmonių. Nors Lenkijoje, kaip ir kitose socialistinėse šalyse, bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, tačiau, kaip prisimena klebonas, į daugelį dalykų žiūrėta pro pirštus, komunistinės tvarkos laikytasi dažnai tik paviršutiniškai. Daug sako tas faktas, jog vaikai legaliai galėjo lankyti prie bažnyčių įsteigtas katechetines mokyklas. Iškalbingiausiai apie aukščiausių partinių asmenų gyvenimą byloja A. Rukštos pasakojimas apie jo naktinį pasivažinėjimą su NKVD karininku. Per vieną naktį, atvežtas į gana tolimą vietovę, kunigas pakrikštijo kelis aukštų pareigūnų vaikus, buvo už šį žygį gerai atlygintas, aišku, puikiai suprasdamas, jog girtis tuo tikrai nereikia.

Už visuomeninę veiklą, aktyvią pagalbą statant naują mokyklą, Skorošicų valdžios atstovai apdovanojo kleboną A. Rukštą padėkos raštu, be to, jis ne kartą apdovanotas ir už kitus nuopelnus kraštui ir šaliai.

S. Dariaus ir S. Girėno paminklo gelbėjimas

Nors ir toli nuo Tėvynės, nors ir negalėdamas į ją sugrįžti, A. Rukšta niekada nepamiršo Lietuvos, dalyvavo vietos lietuvių veikloje. Meilę jai puoselėjo ne tik mintyse, bet ir įrodė ypatingu poelgiu. Dar būdamas kunigų seminarijos studentas, A. Rukšta sužinojo, jog Soldino miške esantį paminklą lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui ruošiamasi nugriauti. Vietos valdžia nutarė, jog tai vokiečių laikų palikimas, nes užrašų lentelės nuo paminklo buvo dingę. Drąsos ir ryžto nestokojantis lietuvis kilo į kovą. Prisistatęs žuvusiųjų giminaičiu, jis ėmė atakuoti įvairias tarnybas raštais, reikalaudamas išsaugoti paminklą ir leisti jį sutvarkyti. 1953 m. jis aktyviai susirašinėjo su Soldino miško eiguva, vaivadijos girininkija ir prezidiumu, kol gavo leidimus remontui ir užrašų atnaujinimui. Kadangi tam reikėjo didelių lėšų, A. Rukšta laiškais paprašė pagalbos visų jam žinomų lietuvių. Deja, padėti panoro tik vienas kitas, tad surinkta buvo tik 1050 zlotų vietoj reikiamų keturių tūkstančių. Pridėjęs ir savo turimus pinigus, tegalėjo užsakyti lentelę, o remontuoti paminklo jau nebuvo už ką. Tačiau svarbiausia buvo padaryta – svarbi mūsų tautai vieta išliko.

1993 metais paminklą Lietuvos didvyriams Soldino miške aplankė ir kūrinio autoriaus Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnus Vytautas Landsbergis bei tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius. Dokumentai, pasakojantys apie A. Rukštos nuveiktus darbus gelbėjant paminklą, dabar saugojami Kauno karo muziejuje.

Misijos į Lietuvą. „Remonto brigada“

Kai pagaliau A. Rukšta aplankė tėviškę Kazokiškėse, mažai ką berado iš buvusios didelės ir gražios sodybos. Skausmas dėl šios netekties nenumalšino noro padėti atgimstančiai šaliai. 1991 metais, po pokalbio su tuometiniu Kaišiadorių vyskupijos vyskupu Juozu Matulaičiu, A. Rukšta ėmėsi misionieriškos veiklos. 1992 metais kartu sus seserimis elžbietietėmis sutvarkė ir įrengė joms atgautus namus J. Pabrėžos gatvėje Kaune, mokė jas lietuvių kalbos, išvertė brevijorių. Po pusmečio sunkaus darbo vėl išvyko į Vroclavą, kur tuo metu gyveno. 1995 metais vėl buvo pakviestas į pagalbą. Šį kartą į Užuguosčio parapiją, kur taip pat ėmėsi klebonijos remonto, dirbo parapijoje pusantrų metų. 1997 m. – Kietaviškės, čia ir vėl dveji metai tvarkymo, atstatymo, gražinimo. Kaip juokauja klebonas A. Rukšta, kartu su pagalbininke Marija Frančeska Kurtyka jie buvo lyg mobilioji remonto brigada, siunčiama į apleistas parapijas, kad jas sutvarkytų ir prikeltų naujam gyvenimui. Tačiau šis darbas buvo labai reikalingas ir svarbus, nors kainavo abiem daug jėgų ir sveikatos.

Stakliškėse

2000 metų gegužės 26 dieną „remonto brigada“ atvyko į Stakliškes. Tai, ką čia aptiko, nugąsdino nejuokais – nebuvo galima ne tik pernakvoti, o apie gyvenimą apgriuvusioje klebonija negalėjo būti ir kalbos. Ryžto ir užsidegimo dirbti šie vaizdai nenumušė. Ir klebonui, ir šeimininkei teko glaustis Birštone ir iš ten važinėti į Stakliškes, bet tai, ką jie padarė per gana trumpą laiką – akivaizdu. Šiandien ir bažnyčia, ir klebonija yra puikiai sutvarkytos, visur gražu, skoningai dailu. Neplanavęs ilgai užsibūti, klebonas A. Rukšta Stakliškėse jau yra 14 metų, o be jo miestelio ir parapijos gyvenimas neįsivaizduojamas. Nors sveikata dabar ir nekokia, bet savo pareigų jis neapleidžia, įsijungia ir į kultūrinį visuomenės gyvenimą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, priima juos į bažnyčią. Už bažnyčios ir klebonijos tvarkymą ir priežiūrą šeimininkė M. F. Kurtyka, visų vadinama Ane, buvo apdovanota Kaišiadorių vyskupijos padėkos raštu. O klebono A. Rukštos indėlis į Stakliškių krašto gyvenimą neseniai įvertintas Prienų rajono savivaldybės „Dėkingumo“ nominacija.

Anė – Marija Frančeska Kurtyka

Klebono A. Rukštos bendražygė, pagalbininkė, globėja ir patarėja – Anė (M. F. Kurtyka). Nepaminėti jos kartu su klebonu – nepasakyti ir pusės to, kas nuveikta tiek Lenkijoje, tiek Stakliškių parapijoje. Moteris prisimena, jog pirmą kartą kunigą A. Rukštą ji pamatė būdama aštuonerių metų, kai jis atvyko dirbti į Skorošicų parapiją. Vos nosimi siekianti stalą mažylė stebėjo išvaizdų kunigėlį ir spėliojo, kaip pavyks suprasti, ką jis kalbės per mišias – juk lietuviškai ji nemokanti. Ta pirmoji pažintis buvo lemtinga. Jaunasis kunigas susidraugavo su itin religinga Kurtykų šeima, kuri padėjo ir rėmė jį visuose darbuose. Iš karto A. Rukšta ėmėsi globoti ir Anę, nors ši dažnai pademonstruodavo ugningą charakterį. Ir niekada negalvojo tapti klebono pagalbininke, nors giedodavo bažnyčioje, padėjo joje tvarkytis. Mokėsi, bet nenoriai, mat kantrusis A. Rukšta išaiškino užsispyrėlei, kad mokslai ateityje tikrai pravers. Vėliau dirbo gamykloje, banke, užimdama atsakingas vadovo pareigas. Bet, ko gero, Dievas ir jai turėjo parengęs savo planą – taip ir neištekėjo, o ilgainiui įsitraukė į bažnytinį gyvenimą, kuris, beje, taip pat labai sudėtingas ir sunkus.

Į jaučio odą nesutilptų

Kiekvieno žmogaus gyvenimas – savaip įdomus ir labai įvairus. Tačiau kiekvienam atseikėta skirtingai. Tai, ką teko patirti, pamatyti, padaryti klebonui A. Rukštai, kaip sakoma, į jaučio odą nesutalpintum, o ką kalbėti apie vieną straipsnį. Vien nuotraukų iš jo įvairių gyvenimo tarpsnių yra daugybė albumų. Todėl džiugu, kad atsiminimai apie karą, apie vaikystę ir jaunystę, sugulė į tėviškės žmonių sudarytą knygą, kad buvo išspausdinti lietuviškame žurnale JAV. Apmąstydamas praeitį, klebonas ir pats užrašo visa, kas jam yra svarbu ir saugotina. Laisvalaikiu skaito kitų kunigų atsiminimus, knygas, laikraščius. O kalbėdamas apie savo dvasinę veiklą, sako, jog didžiausią džiaugsmą jam teikia parapijiečiai, kurie ne tik lankosi bažnyčioje per didžiąsias šventes, bet ir dažniau, krikštija vaikus, tuokiasi Dievo akivaizdoje, gyvena santarvėje šeimose ir su aplinkiniais. Skaudu, sunku, tačiau beveik nieko negali padaryti dėl tų, kurie pasirinko girtuokliavimą, narkomaniją, nesirūpina ne tik savo dvasia, bet ir apleidžia vaikus. Juk toks kunigo gyvenimas – tarnauti žmonėms, kartu su jais džiaugtis ir liūdėti, stengtis atvesti į tikrąjį kelią. Gaila, tačiau klebonas A. Rukšta pastebi, jog tikinčiųjų bažnyčioje vis mažėja, o priežasčių tam – daug, tik mažai kas įveikiama kunigo jėgomis.

Žmogus, kaip ir visi

Sunkus, sudėtingas, visų matomas ir aptariamas kunigo gyvenimas. A. Rukšta sako, kad ne tik žmonių pagarba ir meile jis apgaubtas, ne kartą teko išgirsti skaudžių žodžių, apkalbų ir įžeidimų. O kunigui, kaip ir paprastam žmogui, taip pat būna liūdna, sunku pakelti pareigų naštą, susitaikyti su jėgų trūkumu negandų užkluptam. Tačiau stakliškiečiai savo kleboną žino kaip linksmą, mėgstantį pajuokauti žmogų, kuris ir padainuoja šventėse, ir pašoka, kiekvienam randa gerą ir malonų žodį. Neišpaikintas gyvenimo A. Rukšta, neišrankus maistui, nors labiausiai mėgsta grybų sriubą, skilandį ir namines gerai išrūkytas dešras. Kadangi daug metų gyveno Lenkijoje, pamėgo ir ten verdamą sriubą iš jaučio skrandžio – „flekus“. Visada mokėjo ir tebemoka patraukti jaunimą savo maloniu, paprastu bendravimu, todėl ne tik lankosi mokykloje, bet ir leido suburti šiuolaikinį chorą bažnyčioje, visokeriopai jį remia ir skatina. Nemažas amžiaus skirtumas netrukdo jam suprasti, kaip gyvena ir ko nori jauni žmonės.

Laukdami svarbios parapijai šventės, klebono A. Rukštos kunigystės šešiasdešimtmečio, seniūnijos gyventojai džiaugiasi, kad jiems teko laimė pažinti šį mielą ir gerą žmogų, savo dvasios grožiu sušildantį jų kraštą, visas jėgas atiduodantį tikintiesiems ir jų gerovei. Tad geriausiai jį apibūdina jo mėgstamiausios giesmės žodžiai: „O Kristau, Tu mane pastebėjai, savo lūpom mano vardą ištaręs. Savo valtį aš palikęs skubėjau, kad per amžius būčiau Tavo žveju…“