Vilija Čiapaitė
Užuguostis – pats gražiausias Prienų rajono kampelis, kur sklando magija ir lietuvių liaudies papročiai, burtai. Šiais metais, siekiant pabrėžti 50 dienų trunkantį Velykų laiko vientisumą, čia susibūrė ūkininkai iš viso rajono.
Netoliese ganėsi vainiku papuošta karvytė. Ji rupšnojo žolę ir net pozavo fotografuojantiems. Danguje ratus suko gandras, o netoliese girdėjosi kito kalenimas snapu.
Tačiau bene smagiausia, kad vartai, apkaišyti beržo šakomis, suteikė stiprybės tiems, kurie čia atvyko.
Ūkininkai susitikę rado bendros kalbos, mat kiekvienas turėjo ką pasakyti, pasidžiaugti, o kai kurie net ir pasakojo apie šalnų padarytus nuostolius. Nelengvas tų jų gyvenimas, tačiau papročius, kuriuos paliko protėviai, jie labai gerbia.
Tarp visų vaikščiojanti visų mylima etnologė, žolininkė, Aukštadvario regioninio parko direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė, kaip neišsenkantis senolių išminties ir papročių šaltinis, buvo pakviesta atidaryti šventę.
Prieš tai lietuvaitės atnešė didelį duonos kepalą, kuri Sekminių šventei buvo darbščių rankų išminkyta, su meile iškildinta, vėl perminkyta. Tada iškepta malkomis iškūrentoje duonkepėje. Taip ji ir atkeliavo į šventę lininiu „abrūsu“ apklota. Kartu su duonele ir namuose spaustas sūris atkako. Jam taip pat buvo skirta daug meilės ir rūpesčio, kad šventinį stalą papuoštų.
Sekminių duona ir sūris buvo pagarbiai priimti, o suraikyti keliavo kiekvienam paragauti, šeimininkei sveikatos palinkint. Po gražaus mūsų duonos kasdieninės ir skanaus sūrio sutikimo, teko garbė ir Ritai Balsevičiūtei. Ji nedaugžodžiaudama papasakojo apie Sekminių šventimą ir tyru šaltinio vandeniu bei stiprybę teikiančia beržų šluotele visus apšlakstė, kiekvienam linkėdama sveikatos ir stiprybės. Prieš šventę ji pasakojo, kaip mūsų proseneliai švęsdavo Sekmines. Nestokojo ir linksmų pasakojimų apie vietinius, kurie atvykusius stebino žiniomis apie burtus, padavimus, magiją.
Taigi, šventė atidaryta!
Gaspadinės čia pat riebaluose virė spurgas, paskanindamos saldžiu antpiliuku, tolėliau kepama pautienė (kiaušinienė), o ant stalo puikavosi priraikyta naminės duonos, lašinukų, skilandžio. O kaip be bulvinių blynų? Ir juos į grietinę vilgė ir pilna burna valgė, net ausys raitojosi. O giros ir tyro vandenėlio tikrai niekam netrūko. Taip bekemšant į pilvus gardumynus smagi muzika džiugino ir kai kas net pritarė dainuojantiems.
Tolėliau jaunimas smaginosi, akylai prižiūrimi ant arkliuko jodinėjo. Veiduose tik šypsenos ir linksmas juokas skambėjo.
O Žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojos tikrino žemdirbių žinias ne tik apie sėklas, bet ir kenkėjus. Oi, kaip smagu buvo stebėti, kai vieni apie tai puikiai išmanė, o kitiems teko ir pasufleriuoti.
Bene daugiausiai dėmesio sulaukė sūrių, pagamintų net vienuolikos gaspadinių ar gaspadorių, kurių tapatybės buvo kruopščiai slepiamos, paties pačiausio rinkimai. Prie labiausiai patinkančio skoniu ir išvaizda buvo dedami saldainiai. Be to, dar ir komisijos nariai ragavo, diskutavo, aptarė ir išrinko patį gardžiausią, primenantį motušės namuose gamintą tikrą varškės sūrį. Jo laimėtoju tapo Jovydas Juocevičius. Tačiau ir kiti nedaug atsiliko, tad moka dar kaime sūrius gaminti ir mus, miestiečius, palepinti!
Su šia švente visų pasveikinti atvyko Seimo narys Andrius Palionis. Jis pasidžiaugė, jog vertinamos mūsų krašto ir šalies tradicijos, palinkėjo užauginti gausų derlių ir pabaigai pasakė: „Mūsų šaknys yra žemė. Visi suprantam, jog stiprūs, galingi medžiai augs. Mes išsaugosim savo papročius ir tradicijas. Šventė pilna jaunimo, kuris galvoja apie ateitį, ir tai džiugu…“
Bene daugiausiai darbo įdėjusieji skatino džiaugtis diena, kuomet žinoma, jog tai vasaros darbų pradžia. Būtent žemdirbiams ji svarbi, nes taip siekiama užauginti didesnį derlių, kad netruktų duonos ant kiekvieno stalo, kad karvės duotų daugiau pieno, kad galvijai augtų sveiki, kad pasėlių lietūs nesuplūktų.
O etnologė Rita Balsevičiūtė dar paporino, jog Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje (pastatyta 1902) yra šv. Izidoriaus paveikslas, kuris laikomas artojų globėju. Paveiksle pavaizduotas besimeldžiantis šv. Izidorius, o toliau matomi ariantys lauką vieni jaučiai. Tai, kaip pasakojo Rita, vienintelis toks paveikslas, kabantis šioje bažnyčioje.
O šventinės nuotakos ilgai plazdėjo prie Užuguosčio mokyklos.
