Rūšiavimas stambiu mastu netoleruojamas?

Kai buvo steigiamos stambiagabaričių atliekų surinkimo ir kompostavimo aikštelės, pagrindinis argumentas jų būtinumui buvo rūšiavimas. Neseniai sužinojau, jog rūšiuoti galiu tik nustatytais kilogramais. Jei tau susikaupė daugiau surūšiuotų atliekų, tai ruoškis ARATC primokėti arba vežioti atliekas kiekvieną dieną, neviršijant limito.

„Rūšiuok, ir mokestis už buitinių atliekų išvežimą bei tvarkymą nedidės”, – tvirtina visi, nuo buitinių atliekų tvarkytojų iki savivaldybės vadovų.

Bet, kaip sakoma, apetitas auga bevalgant. Štai ir atliekų tvarkymo centras įvedė tvarką, jog jei į aikštelę atveži rūšiuotas atliekas, bet su didesniu automobiliu, jų nepriims, o pasiūlys pačiam nuvežti į ARATC, ir dar teks primokėti, kad priimtų.

Ir kam tie gražūs žodžiai!

Atliekų surinkimo centrų pagrindinis veiklos tikslas – švarios aplinkos išsaugojimas. Liaudiškai tariant, kad mes visi nepaskęstume šiukšlėse. Bet mūsų šalyje, kaip visada, gera idėja apverčiama aukštyn kojomis.

Kelių savivaldybių valdomas ARATC, atrodo, panoro tapti dar svarbesniu visų mūsų gyvenime – sumąstė reguliuoti, kiek kartų mes turime apsilankyti stambiagabaričių atliekų ir komposto aikštelėse. Ir tada pradedi suprasti, kad sistema pradeda tarnauti sau pačiai, o ne žmonių patogumui.

Surūšiuotos atliekos – tai pirminė medžiaga perdirbimo verslui, bet, matyt, ARATC vadovams pasirodė, jog nemokamai atvežta žaliava duoda per mažai naudos, todėl papildomas uždarbis nepakenks.

Gal yra kitaip, ir realūs ARATC tikslai nukreipti į žmonių gerovę. O gal tai tiesiog netobulos sistemos padariniai? Tik štai, neaišku, kur žiūri ARATC steigėjai?

Taip pat skaitykite