Vidmantas Venclovas
1941 metų rugpjūčio 26 dieną Prienuose vokiečiai su jiems talkinusiais lietuviais sušaudė beginklius žydų tautybės rajono gyventojus. Sušaudymo vietoje yra pastatytas atminimo akmuo, ant kurio užrašytas šioje vietoje nužudytųjų skaičius – 1100 (pagal vokiečių karininko K. Jegerio raportą Prienuose buvo sušaudyta 1078 žydų tautybės žmonių).
Nuo 2016 m. Prienuose žydų tautybės rajono gyventojų sušaudymo metinių minėjimas organizuojamas būtent rugpjūčio 26 d. Šiemet dėl šią dieną vykstančio festivalio „Ugnis ir duona“ minėjimas buvo perkeltas į išvakares.
Į minėjimą, kurį organizavo Prienų krašto muziejaus darbuotojai, atvyko Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų būrelis su direktoriumi Stasiu Valančiumi priešakyje, daug istorinės medžiagos apie Balbieriškio žydų istoriją surinkęs Vitas Rymantas Sidaravičius, Kauno žydų bendruomenės (pirmininkas Gercas Žakas) atstovai, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Prienų bendruomenių atstovai.
Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, pradėjusi minėjimą, pasakė, jog tokio nusikaltimo prieš beginklius žmones negalima pateisinti ir pamiršti. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas padėkojo prieniškiams, jog nepamirštama žydų tautybės krašto piliečių tragiška lemtis ir pasidžiaugė bendryste.
Seimo narys Emanuelis Zingeris kalbėjo apie kiekvieno žmogaus atsakomybę prieš savo sąžinę ir nesuprantamus dalykus, kai demokratinėje visuomenėje statomi paminklai žydų žudikams. Pasak Seimo nario, kiekvienas turi paklausti savo sąžinės, ar apsisprendimas ir veiksmai neprieštarauja žmoniškumui.
Buvo išsakyta bendra mintis, jog šio tragiško įvykio atminimas reikalingas ne tik žydams, bet ir visai krašto visuomenei, kaip priminimas apie juodą laikotarpį – karą ir neapykantos proveržius. Nusikaltimai prieš žmoniją tęsiasi ir dabar. Rusijos agresoriai bando ištrinti iš žemėlapio ukrainiečių tautą, bet jų ryžtas ir laisvės troškimas, be jokių abejonių, nugalės, ir agresorius su viso demokratinio pasaulio pagalba bus sutriuškintas.
Susirinkusieji tylos minute pagerbė nužudytųjų atminimą, o gyvenimo pilni fleitos garsai skleidėsi po pušyną, kuriame, gali būti, iki šiol klajoja jų sielos. Tiesa, tarp senų medžių vietos po saule ieško ir jaunos atžalos. Gyvenimas tęsiasi, nužudytųjų sielos gyvos tol, kol gyva atmintis.
