Vacys Staknys
Po rinkimų į savivaldybių tarybas praėjo metai. Prienuose šis laikotarpis praėjo gan dinamiškai ir tikrai neliko nepastebėtas. Pabandysiu viską išdėstyti eilės tvarka, kad būtų lengviau suprasti mūsų išrinktųjų politikų veiksmus.
Iškart po rinkimų tapo aišku, jog formuoti valdžią bus patikėta socialdemokratams, nes jie gavo daugiausiai mandatų. Taip ir atsitiko. Socialdemokratai ėmėsi formuoti daugumą ir pakankamai greitai surinko ją, trapią (socialdemokratai – 6, konservatoriai su krikdemais – 3, liberalcentristai – 2, Socialdemokratų sąjunga – 2). Socialdemokratų koalicija buvo pavadinta 13-ku, o likusių partijų atstovai pradėjo formuoti 12-ką. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad meru vėl turėtų tapti socialdemokratas Alvydas Vaicekauskas, o administracijos direktoriaus postas liktų liberalcentristų rankose. Deja, 13-as neįvertino dviejų aplinkybių: „teistvarkių“ nenoro būti opozicijoje ir tiesioginės konservatoriaus Juozo Krikštolaičio išdavystės. Tiesa, sakoma, jog politikai ne išduoda, o tik perbėga.
Kaip ten bebūtų, bet valdžia buvo suformuota be socialdemokratų. Ar galėjo didžiausia frakcija likti nuošaly ir nebandyti suformuoti naują daugumą? Žinoma, ne, nes tai būtų nelogiška, o išeitis buvo viena – reikėjo suardyti ką tik sulipdytą daugumą.
Ir tada prasidėjo trijų buvusių kolūkių pirmininkų (Vytauto Kamblevičiaus, Algirdo Kederio ir Algimanto Šidlausko) derybos, kurios baigėsi naujos valdančiosios koalicijos sukūrimu. Bet socialdemokratai už tai, kad gavo mero postą, turėjo padaryti nuolaidų buvusią koaliciją išdavusiems „teistvarkiams“. Naujieji partneriai socialdemokratams paskelbė ultimatumą, kad meru gali tapti tik tas jų atstovas, kuris bus priimtinas jiems. Buvęs meras A. Vaicekauskas nebuvo priimtinas, ir tada socialdemokratai nutarė siūlyti į mero postą Henriką Radvilavičių, bet ilgametis „Prienų kelių“ vadovas siūlymo nepriėmė. Meru buvo išrinktas Vytas Bujanauskas, už kurį balsavo visi Tarybos nariai. Bet naujoje koalicijoje, kurią po Naujosios sąjungos subyrėjimo ir jų Tarybos narių įsiliejimo į socialdemokratų gretas sudarė net 19 Tarybos narių, prasidėjo vidinė dvikova. Socialdemokratai, kurie jau buvo aštuoniese, suskubo paskelbti, jog sukūrė frakciją, tačiau panašią, iš 6 narių, sukūrė ir „teistvarkiai“ (prisijungė nepartinė Liuda Šeškuvienė), ir tada mažosios partijos liko lyg ir nereikalingos. Bet įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: „teistvarkiai“ su mažomis partijomis sukūrė bendrą frakciją ir valdančiojoje daugumoje persvėrė svarstyklių lėkštę savo naudai (11:8). Tokia situacija patiko ne visiems socialdemokratams, ir frakcija neoficialiai skilo. Viena socialdemokratų pusė su A. Vaicekausku priešakyje laikėsi tos pozicijos, kad didžiausia frakcija Taryboje ir valdančiojoje koalicijoje turi laikytis svarbiais klausimais tvirtos pozicijos. Kita pusė, kuriai priklauso ir meras V. Bujanauskas, įsitikinusi, jog reikia laikytis susitarimų koalicijos viduje.
Tai, kad socialdemokratai skirtingai traktuoja visuomenei svarbius klausimus, aiškiai parodė švietimo įstaigų pertvarkos planas. A. Vaicekausko šalininkai buvo prieš skubotus sprendimus, A. Šidlausko – palaikė pertvarką. Situacija socialdemokratų gretose, be jokios abejonės, naudojasi jų koalicijos partneriai. Bet ar pastovus spaudimas socialdemokratų atžvilgiu ir nenoras su jais skaitytis nesugriaus dabartinės koalicijos? Juk socialdemokratams gali baigtis kantrybė, ir tada jie sujungs savo jėgas ir pradės blokuoti valdančiosios daugumos sprendimus, o pagalbininkų Taryboje jiems tikrai atsiras. Ne visiškai rami situacija ir taip vadinamoje jungtinėje valdančiųjų frakcijoje, nes ne visi jos nariai patenkinti dabartinio frakcijos pirmininko vadovavimo stiliumi. Nenustebkime, jei bus paskelbta, jog frakcijos vadovo postas bus užimamas rotacijos principu. O norinčių tikrai atsiras. Tiesa, po paskutinių įvykių vienoje iš partijų pretendentų gali sumažėti.
Sunkiai įsivaizduojama, jog socialdemokratai pakartos konservatorių kelią, nors panašumų yra.
Socialdemokratų lyderiai pripažįsta, jog nesutarimų yra, bet apie galimą skilimą teigia net nemąstantys. Dar dramatiškiau klostosi situacija TS-LKD partijos Prienų skyriuje. Juozas Krikštolaitis, kuris, Vilniaus globojamas, liko partijos gretose, iki šiol Taryboje oponuoja kolegoms. O Leonas Sakalavičius energingai dalyvavo savo partijos skyriaus pirmininko išmetime iš administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų ir už tai jį ruošiamasi pašalinti iš partijos. Taigi konservatorių įtaka Taryboje realiai baigėsi. Ir nesistebėkim, jei administracijos direktoriaus pavaduotojo vieta atiteks socialdemokratams.
Deja, susidaro įspūdis, jog valdantieji nieko kito nedaro, o tik į įvairius postus „sodina“ savo žmones. Nors tokia tendencija ne naujiena, bet šioje kadencijoje tai akivaizdus dalykas.
O daugiausiai nusipelnė būti paminėtas „sąjungietis“ Egidijus Visockas, sugebantis dirbti Prienų KKSC direktoriaus pavaduotoju ir vesti kūno kultūros pamokas „Žiburio“ gimnazijoje. Apie tai, jog tokia situacija nedaro garbės, kalbėjo ne vienas valdančiosios daugumos atstovas, bet sprendimų taip ir nesimato. Pats Tarybos narys nemato tame nieko blogo.
Ką gi, gyvenimas nestovi vietoje. Sistema funkcionuoja, valdininkai dirba, politikai strateguoja. Ir nustrateguoja taip, kad mokyklų bendruomenės ketina kreiptis į Strasbūrą. Bet ar tai jiems svarbu? Svarbu nustatyti gaires, nors dar miglose skęsta ir jų įgyvendinimo terminai, ir lėšos.
O pabaigoje norėtųsi paneigti teiginius, jog nuo savivaldybių valdžios mažai kas priklauso. Visiems gerai žinomas „Utenos alus“ galėjo vadintis „Prienų alus“, jei tuometiniams Prienų vadovams būtų užtekę drąsos palaiminti verslininkų atėjimą į mūsų miestą. Bet nugalėjo pozicija. O kam reikalingas papildomas galvos skausmas?
