Vilija Čiapaitė
Birštono muziejus, tai vieta, kur gali atrasti tai, kas seniai guli užmarštyje. Kad šios vertybės ir unikali istorija išliktų ateities kartoms, muziejininkai atlieka neįkainojamą darbą. Jie triūsia, ieško, o atradę visada pasidalina su lankytojais.
Šį kartą Birštono muziejuje eksponuojama unikali tautinių juostų kilimų paroda „Juostų takais“. Parodoje eksponuojami septyni kilimai iš įvairių Lietuvos regionų. Ypač džiugu, kad vienas iš jų yra iš Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, jaunamarčių juostų kilimas.
Papasakoti apie jį į muziejų atvyko klebonas dekanas monsinjoras Jonas Dalinevičius, kuris atvėrė susirinkusiems neįprastą istoriją…
Pasak jo, praeitą šimtmetį jaunamartės už santuokos sakramentą tradiciškai kunigui padovanodavo savo austą juostą. Matyt, nemažai tų santuokų buvo, nes juostų susirinko nemažas kiekis. Nežinia, kas, bet pasiūlė tas juostas susiūti ir padaryti kilimą. Taip jis tapo pačiu didžiausiu šalyje. Kiekvienos jaunamartės juostoje atsispindėjo savitas raštas, spalvos. Kilimas buvo patiestas prie altoriaus. Tačiau laikui bėgant vietoje jo atsirado kitas, tradicinis, fabrikinis. Juostinis nukeliavo į Juškų etninės kultūros muziejų. Tačiau buvo imtasi įvairių žygių, kad jaunamarčių juostų kilimas grįžtų į Nemajūnus. Sakoma, jog jis yra ypatingas. Štai senoliai sakė, jog nuolat verkiantį vaiką prinešus prie jo, šis nustodavo verkti, o girtuoklis, netyčia užmigęs prie kilimo, ryte atsibudo be galvos skausmo. Merginos, norėdamos ištekėti, taip pat melsdavosi prie jo… Pasak klebono dekano monsinjoro Jono Dalinevičiaus: „Ir kuo gi lietuvis netiki?“
Dabar gi klebonas dekanas monsinjoras Jonas Dalinevičius šį unikalų ir neįkainojamą kilimą perdavė Birštono muziejui. Jis žino, kad jis bus ne tik saugomas, bet ir eksponuojamas lankytojams.
Svečias, kurio žinios dar labiau privertė vertinti unikalius turtus
Visai netikėtai muziejų aplankė Libertas Klimka – lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje. Savo žvitria akimi įvertino eksponatus ir papasakojo apie juostas, raštus. Jis sakė, jog kiekviena juosta spinduliuoja svajones, gerumą, lūkesčius. Juk jaunamartės ausdamos įdėdavo savo mintis, meilę. Jose tarsi prabyla tuometinė tautos siela, nes jaunamartės tikėjo, kad gyvenime turės patikimą ir gerą, darbštų vyrą, susilauks palikuonių. Dėl to juostų kilimas toks energetiškai stiprus. Raštų vingrumas, spalvų deriniai – tarsi Stanislovo Moravskio atvežtų jurginų žiedai.
Lietuvos menotyrininkas, etnologas, istorikas Vytautas Tumėnas
Jis prieš susitikimą susižavėjęs apžiūrėjo kiekvieną juostinį kilimą. Kaip menotyrininkui, etnologui buvo smalsu ir kartu įdomu apžvelgti tautinio paveldo turtus. Jis pasakojo, jog kiekvienas regionas turėjo savitą raštų pynimą, spalvas. Pasirodo, anuomet net dažai atkeliaudavo Nemunu iš kitų šalių, o raštų įmantrumas taip pat atsispindėjo ne tik juostose, bet ir kunigų liturginių rūbų apvaduose. Pasak V. Tumėno, lietuviai tikėjo, jog išausti raštai turėjo apsauginę, laimės, meilės, tikėjimo archaišką energiją. Pačiose seniausiose juostose tai ypač jaučiama. Tai tarsi spontaniška audėjų tapyba. O juostiniai kilimai ir jų tradicijos buvo stipriausios Lietuvoje.
O prie vieno iš įspūdingiausių Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios jaunamarčių juostų kilimo prisidėjo dar 6 kilimai iš kitų regionų. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus muziejininkė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, pasak Birštono muziejininkų, padėdama pakabinti juostinius kilimus iš kitų regionų, puikiai papasakojo apie jų atsiradimo kilmę. Anot jos, kiekviena surinkta informacija apie juostinius kilimus yra lobis.
Rinktinių juostų audimo sertifikuota meistrė Renata Žiūkienė
Apie juostų audimo specifinius darbus išsamiai pasakojo meistrė, kurios mama yra kilusi iš Birštono savivaldybės Šaltinėnų kaimo, Renata Žiūkienė. Pasak jos kiekvienas raštas, kiekviena juostelė turi savitumo ir tai yra daug kruopštumo, fantazijos reikalaujantis darbas. Ji pademonstravo, kaip audžiamos juostos ir tai buvo gana įdomi patirtis kiekvienam.
Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė pasidžiaugė paroda ir muziejininkų darbu. Ji sakė, jog Birštonas turi vietą, kur sugulusi ne tik miesto, bet ir jo prieigų istorija.
O susirinkusieji neskubėjo skirstytis. Kiekvienam magėjo akimis paglostyti kiekvieną kilimo juostą, pasisemti energijos ir pasidžiaugti lietuvaičių moterų darbštumu, nuotaikomis, kuriomis jos gyveno anuomet. Kiekvienas, norintis pasižvalgyti, galės iki birželio pabaigos aplankyti Birštono muziejų ir įsitikinti magiška juostinių kilimų galia.
