„O aš traktorių turiu!“
Vilija Čiapaitė
Jonas sėdėjo policijoje pasipuošęs. Dešimties metų senumo kostiumas buvo aplamdytas, marškinius keitė dėmėti neaiškios spalvos trikotažiniai marškinėliai, iš po švarko kyšojo riebaluoto ir dideliu mazgu surišto kaklaraiščio galas – atrodė, kad juo, it samčiu, buvo maišomas puodas, kuriame plaukiojo lašiniai. Jonas neramiai pasimuistė. Kuomet jį pakvietė pareigūnas, it spiralės pamėtėtas, šoktelėjo ir dideliais žingsniais įžengė į kabinetą.
Pareigūnas, sėdėdamas už stalo, kažką rašė. „Prašome sėstis“, – pasakė nepakėlęs akių. Jonas atsikrenkštė, pasitaisė susiraukšlėjusius švarko skvernus ir nieko netaręs prisėdo ant kėdės krašto. Kabinete kaip mat pasklido šutintų bulvių bei nežinia kada mazgotų kojų prakaito kvapas. Pareigūnas, pajutęs nemalonų kvapą, griežtu balsu paklausė: „Tai ką, Jonai, išgėręs važinėji? Nežinai, kad tai kainuos nemažus pinigus?“
Jonas pasimuistė, atsikrenkštė ir prabilo: „Tai kad nelabai… porą bonkų alaus…“ Pareigūnas dar griežčiau žvilgtelėjo ir pasakė: „Kad bauda jau keturis tūkstančius siekia…“ Jonas, it gaidys savame kieme, tik strykt ir užgiedojo: „Na ir kas, sumokėsiu…“ Pareigūnui trūko kantrybė: „Tu ką, ar supranti, kad tai keturi tūkstančiai, o ne keturi litai?“ Tada ir Jonui baigėsi kantrybė, ir jis, sugniaužęs purvinas rankas, kurių panagėse buvo galima rugius sėti, išsitempė ir, tarsi koks turtuolis, pakėlęs smakrą išdidžiai išdrožė: „O aš traktorių turiu!“
