Ipolito Užkurnio skulptūra Jonui Kazlauskui Matiešionyse, Birštono savivaldybė
Ši diena kalba atmintim. Gimtinės takeliais, kaimo vieškeliais ir keliais lietuvių kalba nukeliavo ilgą savo istorijos kelią. Juo pasuko ir ne viena ryški, talentinga Birštono bei Prienų krašto asmenybė. Išskirtiniu talentu apdovanotiems žmonėms likimas ar lemtis dažniausiai pasiunčia ir sunkiausių išbandymų. Profesoriui, habilituotam humanitarinių mokslų daktarui Jonui Kazlauskui dėl savo pasirinkimo ir pasišventimo reikėjo paaukoti patį brangiausią – gyvybę. Tačiau skaudi ir ankstyva mirtis neišbraukė iš Vilniaus universiteto Baltistikos katedros nei profesoriaus darbų, nei atminties.
Paminklas Jonui Kazlauskui Saulės kapinėse, Vilnius
Atmintis gyva ir jo gimtinėje, Matiešionių kaime, Birštono savivaldybėje, ir amžinojo poilsio vietoje Saulės kapinėse, Vilniuje.
Paminklas Justinui Marcinkevičiui Antakalnio kapinėse, Vilnius
Kiek ryški asmenybės paskleista šviesa – liudija gyvųjų darbai. Šioje vietoje geriausias ir ištikimiausias profesoriaus Jono Kazlausko draugas bei bendražygis poetas Justinas Marcinkevičius pasakytų: „Prašau žodžio“. Po vieną atminties, pagarbos ar prisiminimo žodį, sakinį – balsu, mintimis ar širdimi, ko gero, pasakome kiekvienas, prisilietęs prie Jono Kazlausko gyvenimo, jo darbų ar atminties išsaugojimo. Ir visai nesvarbu, kur tai turėtų įvykti. Svarbu, kad mums rūpi. Iš baltistikos mokslo veiklos, kaip ir iš gyvenimo, Jonas Kazlauskas išėjo sulaukęs vos keturiasdešimties, tačiau jo veikla lietuvių kalbos mokslo darbuose aktuali ir praėjus daugiau nei penkioms dešimtims metų po profesoriaus žūties. Rugpjūčio pirmosios, profesoriaus Jono Kazlausko gimtadienio minėjimai Matiešionyse parašė ilgą jo atminimo istorijos metraštį. Ne vieną krašto kūrėją profesoriaus gimtinėje aplankė įkvėpimas kūrybai ir buvo sukurtos eilės, parašyti prisiminimai, sugulę į knygos „Baltistikos ąžuolas“ puslapius, nubraukta ašara klausantis buvusių klasės, mokslo draugų, profesoriaus premijos laureatų prisiminimų ar ilgesingai skambančios ir į rudenėjančias vasaros ūkanas nugrimztančios dainos „Upės plauks į melsvą tolį…“ Skulptoriaus Ipolito Užkurnio sukurtoje Jono Kazlausko skulptūroje įrėžti profesoriaus žodžiai: „Tauta gyvena kalboje“ – taiklus mūsų esaties apibūdinimas. Žodis ar parašyta mintis niekuomet nepavargsta byloti ir liudyti. Kalbos ir gyvenimo istorija nenustoja suktis. Matiešionyse tautodailininko, medžio drožėjo Algimanto Sakalausko sukurtame koplytstulpių „Saulės rato“ ansamblyje užkoduotas amžinasis vyksmas. Mūsų valia rašyti teisingą istoriją, darbais liudyti savo esatį. Šią dieną, kaip ir tradicijas, kuriame patys. Pratęsdamas ilgametes profesoriaus Jono Kazlausko paminėjimo tradicijas Matiešionyse, šiemet rugpjūčio 1-osios išvakarėse Seimo narys Andrius Palionis pagerbė prof. Jono Kazlausko atminimą Saulės kapinėse Vilniuje, nusilenkdamas ir šiemet Anapilin iškeliavusiai jo žmonai Aldonai Kazlauskienei, taip pat aplankė ir poeto Justino Marcinkevičiaus amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse.
Didžiuojamės žmonėmis, kurie mus įkvepia drąsai, kūrybai, geriems ir prasmingiems darbams, kurie net ir iškeliavę Anapilin mums tebėra pavyzdžiu. Ūkanoti rugpjūčio rytai nuskaidrina ryto mintis ir palydi jas į kelionę. Tegul jos visuomet būna šviesios ir teisingos.
Valė Petkevičienė
