Mauručiuose prisiminta tremties pradžia

Vidmantas Venclovas

Birželio 14 dieną, prieš 74 metus, tik metams praėjus po tylios Lietuvos okupacijos, prasidėjo šalies gyventojų trėmimas į tolimus Rusijos kraštus. Mauručių geležinkelio stotis – viena iš tų vietų, iš kur buvo vežami žmonės į tremtį. Stoties teritorijoje yra pastatytas koplytstulpis tiems, kurie turėjo palikti gimtinę ne savo noru. Aplink koplytstulpį buvo suformuota savotiška atminties salelė. Būtent sekmadienį šalia jos paminėti Gedulo ir vilties dieną Veiverių krašto žmones sukvietė Dalytė Raslavičienė.

Minėjime dalyvavo dvi Prienų rajono Savivaldybės tarybos narės (Rasa Ivanauskienė ir Marija Kleizienė). Į susirinkusius trumpa kalba kreipėsi savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas. Minėjime koncertavo Veiverių kultūros centro ir Veiverių T. Žilinsko gimnazijos kolektyvai.

Deja, šios istorinės datos minėjimas jau seniai tapo buvusių tremtinių ir jų šeimos narių reikalu. Nors, kaip įprasta, mėgstame daug kalbėti apie patriotizmą, bet realiai dėl jo skiepijimo šalies mastu nieko nedarome. Be abejo, daug kas priklauso nuo šeimos. Štai, vieno vaiko tėvai iškart po jo pasirodymo su bendraklasiais išėjo iš renginio, nors minėjimas tik įpusėjo. Vaikui, be jokios abejonės, išliks atmintyje, kad ši meninė programa buvo tiesiog eilinis pasirodymas prieš publiką. Nors gal aš klystu, ir tėvai paaiškino savo atžalai renginio svarbą, o išvykti reikėjo dėl labai svarbios priežasties.

Deja, bet renginį anksčiau paliko ir valdžios atstovai. Priežastis – kitas renginys. Turbūt, taip ir buvo.

Deja, nuliūdino ir tas faktas, jog ant Mauručių geležinkelio stoties pastato nėra atminimo lentos, kurioje būtų įamžinta tremties data – birželio 14 d.

Gedulo ir vilties diena taip pat buvo minima Jiezne, Išlauže, Balbieriškyje bei Prienuose. O kurį iš šių minėjimų galima pavadinti pagrindiniu rajono renginiu, kuriame dalyvavo rajono vadovai, Tarybos nariai? Kuriame iš penkių renginių buvo organizuota atsiminimo valanda mūsų jaunajai kartai?

Dalytė Raslavičienė sakė, jog ji lanko mokyklas, pasakoja apie tremties metus, krašto žmones, kurie buvo ištremti, apie jų gyvenimą. O kas bus, kai nebus tų, kurie patyrė savo kailiu tremties dalią?

Nesinori būti pranašu, bet gali likti tuštuma, nes apklausos rodo, kad net Tėvynę ginti pasiruošę ne visi.

Taip pat skaitykite