Birželio 2 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta mūsų krašto kūrėjos Vilijos Čiapaitės dailės paroda „Žydinčios gėlės“. Nedidelėje erdvėje ant sienų sodriomis spalvomis pražydo įvairiaspalvės gėlės, jomis gali pasigėrėti kiekvienas bibliotekos lankytojas.V. Čiapaitė kaip dailininkė tapo žinoma mūsų krašte tik prieš kelerius metus. Žinoma, tai nereiškia, kad ir kurti ji pradėjo neseniai. Iš tiesų, Vilija piešia nuo mažumės, o brandūs jos grafikos kūriniai papuošė žinomos mūsų krašto poetės Stefos Juršienės knygas. Vėliau sekė paroda Veiveriuose, kuri tapo savamokslės dailininkės, kaip save vadina Vilija, debiutu. Štai taip, nedrąsiai, žingsnis po žingsnio, kūrėja pradėjo viešai demonstruoti savo piešinius, daugiausiai gėles. Jos dėmesiu apdovanotos ne tik išpuoselėtos gražuolės, bet ir kuklios pievų gėlelės, net piktžolės. Atidumas smulkmenoms, mikroskopiškas tikslumas, augalo grožio atskleidimas – ko gero, svarbiausi Vilijos piešinių bruožai.
Tie, kas gerai pažįsta Viliją, žino, kokios jautrios, šiltos ir dosnios sielos ji yra. Tačiau atsiverti ir parodyti sielos gilumą jai, kaip ir kiekvienam žmogui, yra nelengva. Tačiau atsakymai į šiuos dvylika klausimų padės parodą stebėsiantiems bibliotekos lankytojams geriau pažinti nuostabių piešinių kūrėją.
Jūsų svajonių gėlė – ta, kurią dar vis ruošiatės piešti.
Man visos gėlės yra gražios. Labai noriu išlieti visas gėles, bet vis sugrįžtu prie alyvų. Jos kaskart vis kitokios, nenuspėjamos, tiek spalva, tiek atspalviais.
Kuri gėlė mieliausia širdžiai?
Tai priklauso nuo artėjančio metų laiko. Kol kažkurios gėlės laukiu gamtoje pražystant, bandau suspėti laike ir iš minčių perkelti ją ant popieriaus lakšto. Tada džiaugiuosi kaip vaikas, kad turiu, žydi jau pas mane ir niekada nenuvys…
Kuris piešinys pats brangiausias?
Mano išlietos obels šaka. Tada ją liedama verkiau, ir vanduo buvo sumišęs su ašaromis. Šis piešinys man labai brangus ir jo neeksponuosiu, nes vis primena tas akimirkas, kurių nenorėčiau minėti.
Kas pastūmėjo imtis būtent gėlių piešimo?
Taip atsitiko dėl to, kad iš vaikystės prisimenu, kai vyrai padovanodavo moterims nors vieną žiedelį, jų akys nušvisdavo, o lūpose pražysdavo šypsena. O gal dėl to, jog gėlės labai trumpai džiugina – greitai nuvysta arba peržydi. Norėjosi, kad jos būtų amžinai gražios, kaip ir moterys.
Kokią tematiką norėtųsi išbandyti?
O, čia labai subtili tema… Noriu lieti senus namus, erdves, kur senovė susilieja gamta. Ir… noriu grįžti prie žolynų, kurie savo trapumu mane vis žavi.
Koks Lietuvos praeities dailininkas, jo kūriniai patinka labiausiai?
M. K. Čiurlionio darbai visuomet, kiek bežvelgčiau, mane žavi ir jaučiuosi it tuo pat metu klausyčiausi jo muzikos. Juose gali daug ką pamatyti ir išgirsti.
O šiaip aš neskirstau, kas ir kur, jei man patiko – tai patiko. Gal pirmumo teisę skiriu natūralizmui. Kur viskas aišku, nereikia mąstyti, ieškoti… bet reikia ir kažko mistiško, užslėpto, ką gali pamatyti ne kiekvienas…
Kuris dabarties dailininkas, jo kūryba arčiausiai širdies?
Tenka dažnai dalyvauti Birštono Kurhauze parodų atidarymuose. Net negalėčiau kažko išskirti… Man labai patinka Dalios Skridailaitės gėlės, dar jauno mus palikusio a.a. Mariaus Mindaugo Danio darbai. Nuotaikingai nuteikia ir Martyno Gaubo kūriniai, kurie, drįsčiau pasakyti, veža. Negaliu pasakyti vieno vienintelio, gal dėl to, kad vis dar mokausi, dairausi, ieškau…
Kokią įtaką jūsų paveikslų suvokimui daro jų demonstravimo vieta?
Be abejo, tai labai svarbus akcentas. Jei paveikslai pakabinami tamsioje erdvėje, jie „dūsta“, jiems, kaip ir man, būna labai negera. Mano darbai nėra dideli (50×40), tad jie labai „myli” mažesnes šviesias erdves.
Kadangi V. Čiapaitės paroda puošia biblioteką, negalima nepaklausti autorės ir apie literatūrą. Juk knygos, skaitymas – pats efektyviausias vaizduotės lavinimo ir skatinimo instrumentas.
Įsimintiniausias vaikystėje skaitytas (išgirstas) literatūros kūrinys?
O… tai Antano Baranausko „Anykščių šilelis”! Dar ir dabar dažnai eilės apie bundantį mišką garsiai sakomos mintinai.
Kuris Lietuvos poetas ar prozininkas ir jo kūriniai patinka labiausiai?
Poetė Salomėja Nėris. Jos kūryboje jaučiamas vaikiškas ir meniškas naivumas, mokėjimas giliai pajusti gamtos ir žmonių vidinį pasaulį. Suprantamai ir grakščiai išreikštas minties polėkis. Jos eilės tarsi muzika, kurią gali suprasti tiek suaugęs, tiek vaikas. Eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“ man sujaukia ir vėl sustato mintis į vietas, nukelia ten, kur mes, žmonės, galime pasijusti pakylėti. Visos eilės tokios paprastos, suprantamos, kai kur su metaforomis, leidžiančios pamąstyti, susikaupti. Gal dėl to jos dažnai man būna atgaiva, paskatinimas.
Literatūros kūrinys, dažniausiai jūsų prisimenamas kuriuose nors gyvenimo etapuose, įvykiuose.
Kai pasijuntu, kad nekyla rankos, kad virpinamas pagrindas po kojomis, dažnai paimu į rankas Sergejaus Lazerevo „Karmos diagnostiką” Kai pasielgiu prieš savo norą, su šia knyga paskui save imu analizuoti, kodėl? Jau nebežinau, kelintą kartą skaitau Džeimso Redfildo romaną „Celestino šventyklos pranašystė“, kur galima rasti mistinio detektyvo ir filosofinių dialogų sintezę. O atsipalaidavimui, kad niekas netrukdytų pailsėti galvai, skaitau lengvo turinio meilės romaną.
Knyga, kurią norėtųsi dar kartą paskaityti ir apmąstyti.
Labai seniai esu skaičiusi romaną „Fregatų kapitonai” ir man taip norisi jį dar kartą perskaityti! Kelionių ir istoriniai romanai visada man patiko ir patinka. Juos vis norisi skaityti ir vėl grįžti prie jų. Čia atrandi daug informacijos, žinių, o kadangi mano laki vaizduotė – keliauju ne tik laiku, bet ir įvairiomis žemės vietomis.
Tikiuosi, kad skaitytojams ir meno mylėtojams atviri Vilijos atsakymai į klausimus padės gal kitaip, gal atidžiau ir giliau, pažvelgti į jos nupieštus gėlių žiedus ir ieškoti grožio aplink save, ten, kur kartais glūdi mažytis gamtos stebuklas, galintis pažadinti vaizduotę ir sušildyti sielą.
Bibliotekininkė Sigutė Katkauskienė