Kaimyniškos Žolinės Pakuonio parapijoje

„Nuo seno įprasta Žolines švęsti draugėn susirinkus. Netgi manoma, kas nesueis pasidžiaugti su kitais tuo, kas užauginta, bus biednas, visų užmirštas ir nelaimingas…“, – sakė Giedrė ir Zita, sveikindamos į tradicinę Žolinių šventę sugužėjusius pakuoniškius. Kvieslys ir jo svita gerai savo darbą atliko, nes rinkosi žmonės, pametę į šalį kasdienius darbus, nustūmę tolyn užklupusius rūpesčius, kas sūrį suspaudę, kas pyragą iškepę, kas vėlyvųjų aviečių dubenėlį prisiskynę. Kol gausėjo valgiais ir gėrimais šventės stalai, gatvės pakraštį užėmę mugės prekybininkai laukė pirkėjų. Rodės, kad nesipulkavo jie prie parduodamų gėrybių, bet, žiūrėk, jau ir nešasi kelios moterys po dailią medinę kiaulaitę, kiti, artėjančią žiemą jausdami, vilnones kojines puolė pirkti, o mergaites, žinoma, dailūs papuošalai viliojo. Tačiau dar didesnį susižavėjimą kėlė floristiniai kilimai, sudėlioti prie atnaujintų parapijos namų sienos. Kraipė galvas, kas juos matė, stebėjosi kūrėjų išmone ir kruopštumu, o gal ir mokėsi, kaip patiems tokį, regis, neįmantrų grožio stebuklą sukurti.

Buvo kuo pasigėrėti ir ant stalų, kur vaišes dėliojo kaimų ir gatvių atstovai. Juk ruošėsi jie šiai dienai nuo pat pavasario, vis rinkosi pasitarti, ką parodys, ką papasakos, kuo pasigirs ir pasidžiaugs. Tam ir buvo sumanyta ši šventė, prisimena jos rengėjas klebonas Rimas Pilypaitis. Kad žmonės patys ruoštųsi susibūrimui, kad nebūtų tyliais stebėtojais, o aktyviais dalyviais, vieni kitus linksmintų, parodytų, kuo turtingi ir įdomūs jie yra. Klebono idėja pateko į tikrai derlingą dirvą, nes Žolinė virto didžiausia ir svarbiausia krašto švente. Tiesa, pasak bendruomenės pirmininkės Aušros Tamošiūnienės, žmonių šį, trečiąjį, kartą susirinko daug mažiau nei iki tol, nes ankstesnės šventės vykdavo atlaidų dieną, kai į Pakuonio bažnyčią suvažiuoja ne tik parapijos gyventojai, bet ir svečiai iš aplinkinių vietovių. Bet šiemet Žolinės viduryje savaitės, todėl nutarta, jog parankiau surengti šventę savaitgalį, o pratęsti ją dar ir trečiadienį, po atlaidų. Tad po lietingos savaitės saulute nušvitusį šeštadienį parapijos namų parke sumargavo gausiai nukrauti stalai, pakvipo klebono kepamomis spurgelėmis, suskambo dainos ir smagi muzika.

Linksmi, malonūs ir labai turtingi Pakuonio krašto žmonės. Turtingi iškalba ir šmaikštumu, sumaniomis šeimininkėmis ir darbščiais ūkininkais, balsingais dainininkais ir grakščiais šokėjais. Kiekvieni gatvių ir kaimų atstovai, pasirodę scenoje, turėjo ką gražaus ir gero pasakyti apie savo gimtąjį kraštą, savo kaimynus: sveikino garbaus amžiaus sulaukusius jubiliatus, darniai ir pavyzdingai gyvenančias šeimas, geradarius, darbštuolius. Dovanojo žiūrovams ne tik įdomius pasakojimus, bet ir savo užaugintas gėrybes, linksmino dainomis ir eilėmis, žarstė naudingus patarimus agurkų derlumu besiskundžiančioms moteriškėms, dalino laimingus loterijos bilietus. Nuobodžiauti neleido ir šaunūs Kauno Palemono vidurinės mokyklos folkloro ansamblio „Bitula“ muzikantai, išjudinę pašokti ir padainuoti, pasijuokti iš jų pokštų. O vakarui priartėjus, po sotaus pasisėdėjimo dar laukė sportinės rungtys, žaidimai ir Aleksoto bendruomenės centro ansamblio „Svirbė“ koncertas, naktišokiai jaunimui.

Neprailgo ši diena pakuoniškiams. Smagu su kaimynu apsikabinus dainą užtraukti, sėdint prie gausiomis vaišėmis nukrauto stalo, trumpam atsikvėpti nuo ūkio rūpesčių, pasišnekučiuoti, apie bėdas, ligas ir anūkų išdaigas pasipasakoti. Juk vasara jau rieda į pabaigą, baigiasi javapjūtė, suka ratus danguje gandrai, miklinantys sparnus prieš didžiąją kelionę. Kartu pasibuvus, pasidžiaugus vieni kitų laime, daug lengviau bus sulaukti tamsaus rudens, šaltos žiemos, kitų metų, kito smagaus kaimyniško susibūrimo.