Kai „Vėtrungė“ boluoja ir vėl kviečia susitikti…

IMG-2604

Vilija Čiapaitė

Gamtos apsuptyje įstrigusioje Aldonos Lietuvininkienės sodyboje jau XVII kartą šurmuliavo klojimo teatrų sambūris. Ir ši diena ypač svarbi, nes sekmadienis krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę, Sekminių, diena, Tėvo diena – proga šeimos vertybių apmąstymams. Šie metai skirti Sūduvos kraštui. Taip jau sutapo, tačiau klojimo teatras savo tradicijos nekeičia – suburia, sujungia ir leidžia lietuviškam žodžiui lietis laisvai.

Klojimo teatras tęsia tradicijas

Atvykusiųjų jau laukė kaimiška gira, sūris, medus ir muzikantas, linksmai grojantis armonika bei traukiantis lietuvių liaudies dainas. Virš namo bolavo vėtrungė, kuri sakyte sakė, jog mes patekome ten, kur ir priklauso.

Taigi, pratęsdami kompoziciją „Prakalbinu savą istorijos slėnį“, skirtą Sūduvos metams, kiekvienas buvo pakviestas pasivaišinti suvalkietiška duona. Tuo metu skambėjo Sūduvos krašto poetų Kazio Bradūno, Salomėjos Neries ir dabar kuriančio Tautvydo Venciaus eilės. Nuskambėjo nuvilnijo Naujosios Ūtos laisvalaikio salės vokalinio ansamblio „Serbenta“ (vad. Lijana Sarnickienė) dainos, kurios dar kartą priminė, jog Lietuva ir Sūduvos krašto žmonės dainingi.

Beje, XV festivalyje skambėjo „Klojimo teatrų šventės himnas“. Šį kartą jau antrą kartą jis suskambo ne tik vietinių kolektyvų, bet ir svečių lūpomis:

Serbentinės klojimas gyvuoja,

Kvepia šienas ir širdžiai smagu,

Čia kaimynai, vaikai ir anūkai

Susirinkę vėl džiaugsis teatru!..“

Visų žodžių tiesiog neatkartosiu, tačiau visi, kartu su šio himno autoriumi Tautvydu Vencium (žodžiai) ir Lijana Sarnickiene (muzika), traukė atsistoję ir tai buvo nuostabi akimirka. Šis renginys vis įgauna pagreitį, kuris it į vandenį įmestas akmenukas – vilnimis nuridena bangeles po visą Lietuvą. Juk retai kur atrasi seną autentišką klojimą, kuriame asla atstoja grindis, kur suolus atstoja šienas.

Pasirodymai – verti aplodismentų

Kaip paminėjo renginio vedėjas, jau 15 metų draugystė sieja „Vėtrungės“ ir Panevėžio LASS, šiaurės rytų centro kolektyvus. Penkiolika metų jie laukiami čia, Serbentinėje, su vis naujais pasirodymais bei gera ir užkrečiama nuotaika. Šį kartą jie atvyko su etnografiniu vaizdeliu „Žaldoko alus“ (rež. ir vad. Rima Žostautienė).

Po to pasirodė Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Langas“. Šį kartą jaunimo grupė pagal Juozo Erlicko „Miniatiūros iš natūros“ daugeliui priminė, jog autorius moka pasijuokti iš gyvenimiškų situacijų, kurias puikiai perteikė jaunieji aktoriai (rež. Alma Vaišnienė).

Ir štai pertrauka. Susirinkusieji buvo pakviesti pasistiprinti šiupinine. Oi gardi gardi buvo ta šiupininė, dar smagiau draugėje ir pakalbėti, pasidalinti meninėmis idėjomis, o kartu ir pasižadėti, jog kitais metais vėl susitiks. O šiupinine vaišino šeimininkė Birutė iš „Birutės virtuvės“.

Taigi antroji dalis, kurią pradėjo Siponių krašto mėgėjų teatras.

Režisierė Asta Letkauskienė, paprašyta papasakoti apie Siponių krašto mėgėjų teatro veiklą, atsakė:

Teatrinę veiklą pradėjome 2018 m. Repertuare turime 3 spektaklius. Įvairiose scenose pasirodėme 13 kartų. „Vėtrungės“ festivalyje dalyvaujame tik antrą kartą ir tuo labai džiaugiamės. Norėčiau pridėti, kad mėgėjų teatras būtų Siponyse, svajojo Andriaus tėvelis Juozas Palionis. Ir štai jis yra ir gyvuoja jau ketvirti metai.“ Taigi nuotaikingas spektaklis sužavėjo ne vieną ir tai buvo puiki akimirka, kuri tik patvirtino, jog siponiškiai ne iš kelmo spirti!

Ir štai paskutiniai savo pasirodymą pradėjo Naujosios Ūtos „Vėtrungės“ kolektyvas. Šį kartą visi buvo pakviesti pažiūrėti, kaip sakoma, „naujai iškeptą“ spektaklį, pagal Edmundą Untulį „Duok mums ramybę“ (rež. Anelė Lukjančuk). Beje, praeitą savaitgalį Šaltupyje buvo jo debiutinis vaidinimas, o dabar čia, Serbentinėje, jis buvo vaidinamas vietinei publikai ir svečiams.

Kitą dieną pakalbinau šio „Vėtrungės“ klojimo teatrų šventės organizatorę ir, kaip visi pasakytų, ašį Anelę Lukjančuk. Ji džiaugėsi, kad suburtas kolektyvas tarsi šeima, kurioje kiekvienas žino, jog, jei jau artėja klojimo teatrų šventė, vadinasi, reikia pagalbos. Tarsi švilptelėjus, visi subėga draugėn ir nudirba visus reikalingus darbus. Beje, suneštiniai vaišių patiekalai visada būna gardūs ir masina kiekvieną pasivaišinti. Vietinės gaspadinės prispaudžia sūrių, kad svečiai jų paragavę ilgai pasakotų apie jų gardumą.

Taip pat skaitykite