Verta žinoti savo giminės ištakas, krašto praeitį, tautos istoriją, nes tas, kas tai pamiršta, kas tam abejingas, yra tarsi netekęs dalelės savęs, gyvena tik šia diena, tik savo paties pasaulėlio rūpesčiais. Juk taip smagu prisiminti malonius gyvenimo įvykius, minėti sukaktis ir džiaugtis tuo, ką suteikė praėjusieji metai. O kai tų metų prabėga 500 ir daugiau, kai šiame laikotarpyje pamažu skleidžiasi grandinė įvykių, nulėmusių dabarties esmę? Tai, kas buvo, ką išgyveno mūsų seneliai, proseneliai ir dar tolimesnės kartos, turi būti žinoma ir suprantama šiandienos žmonėms, kad jie galėtų didžiuotis gimtojo krašto istorija, kad pasimokytų iš protėvių darbų ir jų padarytų klaidų, kad galėtų visa tai papasakoti savo vaikams ir anūkams. Mokslininkai, ieškantys tiesos grūdelių praeityje saugančiuose kloduose, suteikia mums tokias galimybes, atrasdami senuosiuose dokumentuose mums svarbius faktus, iš naujo patikslindami datas ir sukaktis. Jiezno gyventojai išties gali didžiuotis savo kraštiečiais, kurie domisi gimtinės istorija ir atranda jai svarbių žinių, leidžiančių prisiminti ir paminėti ypatingus jiezno ir jo apylinkių įvykius.
Trigubas jubiliejus
Birželio 2-ąją jiezniečiai kukliai ir ramiai paminėjo 520-ąsias Jiezno vardo atsiradimo rašytiniuose šaltiniuose metines. Šventę pradėję didikų Pacų statytoje bažnyčioje šv. Mišiomis, paaukotomis Jiezno parapijos klebono Rolando Bičkausko, saugiame nuo pavasario žvarbos senovinio pastato prieglobstyje, susirinkusieji išklausė kraštiečio istoriko Vytauto Kuzmicko pranešimą apie Jiezno dvarą, jo atsiradimą, savininkus ir reikšmę krašto gyvenimui. Pasak pranešėjo, vietovardis žinomuose istorijos šaltiniuose paminimas gerokai vėliau nei aplinkiniai, tačiau jiezniečiai šiandien gali švęsti trigubą jubiliejų – tame pačiame LDK Aleksandro rašte paminėtas ne tik Jiezno vardas, bet ir Jiezno dvaras bei Jiezno valsčius. Žinoma, kadangi jau buvo susiformavusi krašto administracija, atsiradęs dvaras ir jo savininkai, galima tvirtai teigti, jog gerokai iki 1492-ųjų ši vieta buvo gyvenama, bet apie tai ankstesnių rašytinių pranešimų kol kas nerasta.
Karališkasis dvaras
Manoma, jog vėlyvam žmonių įsikūrimui Jiezno krašte reikšmės turėjo gana nepatraukli vietovės gamta – pelkynai, apaugę krūmokšniais ir brūzgynais, nebuvo tinkami ne tik sėsliam gyvenimui, žemdirbystei, bet ir kelionėms. Ilgą laiką, anot V. Kuzmicko, šių žemių netroško gauti dovanų ir kariūnai, nusipelnę didiesiems kunigaikščiams karuose ir mūšiuose. Šiose vietose, kaip mano istorikas, ilgainiui įsikūrė karališkasis dvaras, kuriame buvo auginami arkliai, tik kol kas nežinoma, ar jis priklausė LDK Aleksandrui, ar jo žmonai Elenai, apgyvendinusiai jai priklausiuose dvaruose daug rusų kilmės žmonių. Galima manyti, jog būtent žirgų auginimas, o tiksliau – jų išjodinėjimas („jezda“) galėjo būti Jiezno vardo kilmės šaknimi. Šią hipotezę galėtų patvirtinti ir tai, jog, pasak V. Kuzmicko, Gudijoje taip pat yra vietovė, kurios pavadinimas giminingas Jieznui. Tačiau ši idėja, kaip ir kitos, aiškinančios vietovardžio atsiradimą, dar reikalingos atidžių tyrinėjimų.
Išliko tik fragmentai
Jiezno dvaras per savo ilgą gyvavimo istoriją buvo valdomas ne vienos kilmingųjų giminės, kurių kiekviena paliko savo pėdsaką krašto gyvenime. Vieno iš savininkų – Žabos – vardas netgi tapo veiksmažodžio „žėboti“ atsiradimo priežastimi, o gyvenimo šiame dvare Motiejaus Mikitičiaus laikais gerumas vienu metu skatino baudžiauninkus bėgti į Jiezną iš kitų vietovių. Tai užfiksuota Metrikoje, kur atsirado įstatymas, draudžiantis dvarininkams priimti bėglius. Gerovė ir klestėjimas siejami su Holovčinskių ir Pacų gyvenimo Jiezne laikotarpiais. 1536-aisiais Jieznas minimas kaip didelis dvaras, turintis plačias valdas, o į jį veda geras kelias, kas tuo metu buvo turtingo ir pranašaus krašto požymis. 1567-ųjų istoriniuose dokumentuose minima ir Jiezno pilis, kurios bokštai vėliau buvo didikų Pacų statytų rūmų ansamblio dalis. Deja, šiandien nebėra nei pėdsako pilies, iš didingų ir prabangių rūmų išliko tik keli fragmentai. Istorijos bėgsmas, permainos ir sukrėtimai, nepaliko nuošaly Jiezno krašto – carinės Rusijos valdymo metu dvaras pamažu ėmė nykti, prarasti buvusią didybę ir svarbą, kol dabartinėms kartoms liko tik prisiminimai, klaidžiojantys išlikusiame rūmų fligelyje, ratinėje ir amžių nepaliestoje bažnyčioje. Buvusį rūmų vaizdą stengiasi atgaivinti dabartinis jų savininkas Kęstutis Derliūnas, po truputį restauruojantis išlikusį pastatą, pradedantis archeologinius tyrinėjimus pilies bokštų vietose.
Tolimai Jiezno praeičiai neabejingi ir patys jiezniečiai, kurių atstovai seniūnas Algis Bartusevičius, Kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė ir bendruomenės centro pirmininkė Irena Urbanavičienė užmezgė ryšius su Lenkijos respublikos Suvalkų vaivadija. Dauspudoje buvo Jiezno dvaro savininkų Pacų statyti rūmai, čia labai gerbiamas ir puoselėjamas šios kilmingos giminės vardas, nes jos atstovo Liudviko Mykolo Paco nuopelnai krašto gyvenimui buvo išties įspūdingi. Apie tai pasakoja istorinė paroda, kurią į Jiezną atvežė jubiliejinėje šventėje dalyvavę bičiuliai lenkai. Jų pasiekimai, siekiant surinkti kuo daugiau žinių ir su jomis supažindinti žmones, itin įspūdingi, pavydėtini ir sektini, o savo patirtimi jie mielai dalijasi su jiezniečiais, drąsiai kuriančiais savąsias tradicijas – gerbti gimtinės praeitį ir ja didžiuotis.
