1991 m. sausio mėnesio lemtingomis dienomis laisvės skonį pajutusi mūsų tauta solidariai, didvyriškai gynė savo laisvę ir jos garantą – Lietuvos valstybę, savo kūnais tarsi skydu uždengdama tuo metu svarbiausias valstybės institucijas: Parlamentą, Radiją, Televiziją, jų retransliacijos sistemą, Spaudą ir Ryšius. Kovoje krito 13 karžygių, daugiau kaip 500 buvo sužeista, bet valstybė buvo apginta. Jau 1991 m. sausio 8 dieną, prasidėjus okupantų siautėjimui, Valstybės aukščiausioji valdžia ryžtingai nusprendė, kad susidariusiomis sąlygomis galima gintis tik taikiai, neleidžiant sovietams užvaldyti nurodytus objektus. Keli šimtai krašto žmonių vyko į Vilnių, budėjo prie Parlamento, Radijo ir Televizijos, daug jų saugojo Juragių ir Sitkūnų bokštus. Nemažai Prienų jaunuolių stojo į savanorius, kiti slapstėsi nuo ėmimo sovietinėn karinėn tarnybon.
Prienuose buvęs sovietinis karinis dalinys iki sausio 13 dienos sovietinio„aktyvumo“ nerodė.
Vyresnioji karta prisimena budėjimą prie pašto Prienuose ir bandymą įvykdyti pusiau komišką perversmą mieste. Jaunoji karta apie tai jau nežino. Tad tą, nepalyginamą su sausio 13-osios nakties įvykiais Vilniuje, istorijos virsmą priminsime. Pasinaudosime to meto Prienuose leistų laikraščių „Naujasis Gyvenimas“ (rajono laikraštis) ir „Gėlupis“ (Sąjūdį remiantis laikraštis) informacija.
Iki sausio 13 dienos tautos atgimimimo procesams, kovai už tautos laisvę
didžiausią poveikį turėjo rajono (Persitvarkymo) Sąjūdis, iki tol atlikęs labai daug darbų ir akcijų, sužadinęs laisvėjimo dvasią krašte. Ypatingai buvo stiprios grupės tarp Prienų mokytojų, Skriaudžiuose, Veiveriuose, Jiezne, Balbieriškyje, Šilavote. Sąjūdžiui ir visiems Prienams labai stiprų poveikį darė monsinjoro Juozapo Užupio, gilaus patrioto ir pasišventusio ganytojo asmenybė. Patraukiantys buvo jo pamokslai ir pamąstymai spaudoje. Atgimimą pradėjo įtakoti (kaip ir 1919 m.) atsikūrusio Krikščionių demokratų partijos skyriaus veikla. Nacionalinį išsivadavimą stipriai įtakojo ir spauda. Laikraštis „Gėlupis“ atgimimui darė namažą poveikį, didelį dėmesį skirdamas tautos istorinės atminties atkūrimui, aštriai praeities atgyvenų kritikai. „Naujasis gyvenimas“ stengėsi giliau prasisverbti į to laiko visuomeninių konfliktų spektrą, analizuoti atsirandančius sudėtingus naujus ekonominius procesus ir konfliktus. Tarpusavyje abu laikraščiai lyg ir konkuravo, kartais vienas kito atžvilgiu pasakydami ir aštresnį žodį, bet abu buvo už valstybingumą ir tautos atgimimą. Ir dabar žaviesi žurnalistų O. Valkauskienės, A. Aleksiejūnienės, N. Ulozaitės, S. Markūnienės, B. Jonelienės, A. Garmutės ir kitų to meto straipsniais, fotoreportažais, įvairiomis gaiviomis įžvalgomis.
Žinoma, kad tarp krašto žmonių buvo nemažai ir lūkuriuojančių, kaip ten toliau bus. Kai kurie „buvusieji“ (smulkesnio kalibro) delsė ir mąstė, kaip prisitaikyti prie naujų spalvų ir toliau išlikti valdžios kėdėse. Negali nepastebėti ir tuo metu vykusių dalykų, susijusių su asmeniniais kivirčais, sąskaitų suvedinėjimu, pavydu. Neretai kompetencijos neturintis valdininkas, užsidėjęs „patrioto“ kaukę, nustumdavo kompetentingą specialistą ir nesugebėjęs dirbti sudėtingomis sąlygomis greit išnykdavo iš istorijos horizonto. Tai buvo ir mokymosi demokratijos, bandymo pažaboti senąjį raugą dienos. Tuo pat metu virš kylančios demokratijos virsmo kilo dvokiančios putos, kurias visuomenė mokėsi pažinti ir vertinti.
Paskutinė Petro Aleknavičiaus valdžios naktis
Sovietinis ūkinis vadovas, Vyšniūnų „karalius“ , turėjęs išmanymo žemės ūkio reikaluose ir patirties, Petras Aleknavičius buvo tipiškas sovietinio komandinio stiliaus vadovas. Diktatūriškumas, planinių ūkinių rezultatų vykdymas, einant per žmonių galvas, raportavimas ir geri santykiai su aukštesniaisiais viršininkais buvo jo kredo. Žlungant kolūkinei sistemai, netekęs Jiezno kolūkio pirmininko posto, buvo prastumtas į Jiezno vartotojų kooperatyvo pirmininko pareigas. Būdamas didelis karjeristas, jis nusprendė pasinaudoti sovietų bandymu nuversti teisėtą valdžią Lietuvoje ir tapti, gal net ir Prienų „bosu“, kaip platformininkas įsitvirtindamas buvusiame komunistų pastate.
„1991 m. sausio 12-13 naktį Petras Aleknavičius pasitelkęs pusšimtį desantininkų užėmė buvusio LKP rajono komiteto pastatą, kuriame dabar įsikūrusios kelios organizacijos. Štai, ką papasakojo einantis LDDP organizacijos pirmininko pareigas Stasys Rutkauskas: „Apie 24 val. man į namus paskambino Petras Aleknavičius ir griežtu tonu pareikalavo ateiti ir viską perduoti jam. Sakiau: nori pakalbėti dieną, ateik darbo laiku. Kokia čia kalba naktį. „Dabar su tavim kalbės kitas“, ‒ supyko Aleknavičius ir perdavė telefono ragelį majorui ar papulkininkiui, kuris pagrasino, kad išplėš duris, jeigu nevykdysiu jų reikalavimo. Aš jam pasakiau, kad tai bus nusikaltimas.
Apie šį pokalbį pranešiau vienam kitam savo pažįstamam. Kai atėjau prie pastato, čia buvo susirinkęs būrelis žmonių. Desantininkai buvo apsupę pastatą, įsilaužę vidun ir ten šeimininkavo.
Įdomu, kad tas vyko dar prieš televizijos bokšto šturmą. Galima daryti išvadą, kad Aleknavičius žinojo, kad tas šturmas bus, ir skubėjo „imti valdžią“ čia, Prienuose.
Ryte paskambinau Aleknavičiui ir pasiteiravau, kada eisim į prokuratūrą ar į Vidaus reikalų skyrių, kadangi, sakau, pats viską čia organizavai. Jis su manimi kalbėjo jau visai kitu tonu ir nudavė nieko nežinąs. „Kokio plėšimo? Mane patį išplėšė!“ Klausiu, kas jį išplėšė. „Kam reikia, tas ir išplėšė!“
Aš pasakiau, kad yra žmonės, jie paliudys ir pasirašys. Jis supykęs numetė ragelį.
Ryte prie pastato ėmė rinktis žmonės. Reikalavo, kad ateitų Aleknavičius pasikalbėti. Bet jis, desantininkų apsuptas, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Kalbėtis su žmonėmis išėjo Stasė Jančiauskienė ir Romas Černeckis“ („Gėlupis“, 1991 m. sausio mėn. 20 d., nr.2(45), p.4).
Ant pastato durų dar dvi dienas kabojo karinio dalinio antspaudas, vėliau jis buvo nuimtas. S. Rutkausko kabinetas buvo rastas apiplėštas.
Toks P. Aleknavičiaus poelgis sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą: „Ketvirtadienį Jiezno kooperatyve įvyko valdybos posėdis. Jame tarp kitų klausimų svarstytas pirmininko P. Aleknavičiaus prašymas išleisti neapmokamų atostogų iki vasario 1 d. „dėl persekiojimo už politinius įsitikinimus“. Kaip pasakojo valdybos nariai, P. Aleknavičius neigė, kad buvo iniciatorius apiplėšiant LDDP rajono kabinetą. Sakė, kad operacijai vadovavo kariai“. („Naujasis gyvenimas“, 1991 m. sausio mėn. 19 d., nr.6(7239), p.3). Tame posėdyje P. Aleknavičius pažadėjo, kad nutrauks ryšius su LKP(TSKP), o per atostogas „susitvarkys su tuo darbu“ (Ten pat).
P. Aleknavičius į darbą nebegrįžo. Taip baigėsi jo viešpatavimas, jo bandymas tautai tragišką valandą daryti savo karjerą.
Straipsnyje pasinaudota laikraščių „Naujasis Gyvenimas“ ir „Gėlupis“ 1991 m. sausio mėnesio vaizdų kopijomis.
Istorikas Vytautas Kuzmickas.
