Visi, turbūt, sutinkame, kad visuomenė, bendruomenės gali žengti į priekį, tik įvardindamos problemas ir jas spręsdamos. Problemų dirbtinis slėpimas, jų neigimas menkina bendruomenes, silpnina jų entuziazmą, veiklumą. Nutylėjimas arba baimė pasakyti tiesą iškreipia, naikina pilietinį sąmoningumą ir demokratines vertybes. Tuo labiau, kai problemos jau siekia tris dešimtmečius. Negi net vaikštant karo sukeltos žmogiško išlikimo dilemos peiliais mus ir toliau hipnotizuos ir baimins trupiniukas aukso ir gardesnio valgio šaukštelis… ir to galima netektis? Ar mes ir toliau nematysime nuogo karaliaus? Tai taikytina ir istorinės sąmonės, istorinio pažinimo procesui krašte. Lietuvos šviesuolis, Vilniaus Universiteto Rektorius, šalies universitetų asociacijos prezidentas, LDK viduramžių epochos tyrinėjimo profesorius Rimvydas Petrauskas yra aiškiai ir tiesiai pasakęs: „Istorijos mokslas nėra pageidavimų koncertas. Istorinės ir kultūrinės tikrovės ignoravimas anksčiau ar vėliau smogia atgal“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-petrauskas-ukrainos).
Kai atstumai tarp kaimynų dešimtmečiais virsta…
Nuo Prienų iki Kaišiadorių šiek tiek per 60 km, nuo Birštono dar vos ne aštuoniais kilometrais trumpiau. Tačiau pažvelgus į kraštotyrinį procesą, muziejininkų darbą, vykstantį minėtose savivaldybėse, tie veiklos atstumai įgyja dešimtmečių prasmę.
Praeitais metais Kaišiadorių savivaldybės metų žmogumi nominuotas Kaišiadorių muziejaus direktorius, istorikas Olijardas Lukoševičius. Kad šis atsakingas, jau 25 metus pareigingai dirbantis žmogus to vertas, rodo jo bei sutelkto kolektyvo darbai. Visų pirma, leidybos srityje. Taip puoselėjama krašto istorinė atmintis. Tai pirmiausiai paties direktoriaus darbai. Jų daug, išvardysiu tik paskutinio dešimtmečio. „Kaišiadorių kultūros paveldas (2012): Kaišiadorys. Didžiojo karo pėdsakai 1915–1918“ (2015), „Kaišiadorys. XX a. pradžios skonis“ (2015), „Palomenės istorija“ (2017), „Kaišiadorių bažnyčios paveldas“ (2017), „Senųjų Žiežmarių albumas“ (2017), „Trakų penktoji rinktinė. Kaišiadorių rajono šaulių istorija (1919–1940)“ (2021), „Trakų (Kaišiadorių) apskritis (1918–1940). Tarp valdžios ir savivaldos“ (2018).
Neatsilieka ir Olijardo Lukoševičiaus kolegos. Vytautas Budvytis (dalyvavo ir skaitė pranešimą 2013 m. Birštone įvykusioje tarptautinėje istorikų konferencijoje) 2020 m. Vilniuje, Signatarų rūmuose ir Nacionaliniame muziejuje, pristatė labai vertingą knygą „Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje 1905–1907“. Kolegė, Kaišiadorių muziejaus vyr. fondų saugotoja Nijolė Adukonienė išleido knygą „Kaišiadorietiška virtuvė“. O kur dar dešimtys išleistų knygų, kurias sudarė ir redagavo Kaišiadorių muziejus. Ypač svarbūs: Augustina Kurilienė „Kaišiadorių archeologijos sąvadas“ (2009), Gintarė Daunoraitė „Kaišiadorių etnografiniai bruožai“ (2011).
O kokios prasmingos kaišiadoriškių parodos, kurioms jie išleidžia net katalogus. „Naujosios Rumšiškės“, „Gyvenimas su bitėmis“, „Žiemos švenčių puošmenos, dovanos ir vieši pasilinksminimai Kaišiadorių apylinkėse tarpukariu“, „Trakų (Kaišiadorių) skautų istorija (iki 1940)“, „Laidotuvių apeigos ir papročiai Kaišiadorių apylinkėse“, „Arklys – brangiausias valstiečių turtas“, „Kaišiadorių apylinkių apranga“, „Brazauskų šeimos istorija“, „Žydai Kaišiadorių regione“ ir t.t. Peržiūrėkite Kaišiadorių muziejaus tinklapį, rasite dar daugiau.
Kaišiadorių muziejininkai kartu su žymiais Lietuvos archeologais dalyvauja archeologinėse krašto ekspedicijose, kasinėjimuose, juos filmuoja.
Visą krašto istorijos tyrimo metodinę pagalbą gauna istorijos mokytojai, paveldo specialistai. Muziejininkai yra dažni svečiai bendruomenių šventėse. Bet tie renginiai nesutampa su savivaldybių rinkimais. Ir čia svarbiausia muziejininkų pateikiami krašto istorinės praeities akcentai, jų darbo vaisiaus – leidinių pristatymai. Istorikai, o ne valdžia čia nustato krašto atmintinas datas, jas koreguoja.
Ką pasakytų dainius Justinas Marcinkevičius?
Justinas Marcinkevičius svajojo, kad krašto istorija, paveldas taptų krašto dvasiniu pagrindu. Bet mes esame dar „sovietikų“ karta ir todėl dievinam dainių, jo paminėjimus darom kaip mišparus, bet užmirštam jo dvasines nuostatas. „Ginam“ Lietuvos sąžinę nuo kitokios vertinimo nuomonės, bet nieko per 30 metų nepadarėm, kad parašytumėm jo gimtojo Važatkiemio istoriją, sudarytumėm Marcinkevičių giminės genealoginį medį, parašytumėm Alksniakiemio pradinės mokyklos istoriją ir mokytojų biografijas. Jeigu Justinui nors trumpam būtų leista įveikti Anapilio barjerą, jis teištartų: „Jūs ne taip mane supratote“.
Kaišiadorių, Druskininkų, Marijampolės, Alytaus, Rokiškio ir daugelio kitų savivaldybių vadovai supranta, kad muziejuose turi dirbti kompetencijos, o ne partinio atsidėkojimo komandos. Tai yra, istorikų komandos. Ir vadovauti joms turėtų direktorius istorikas.
Dar svarbu, kad kolektyve būtų sukurta demokratinė darbo atmosfera, kad minėti istorikai būtų psichologiškai palaikomi. Neliesiu čia vietinių muziejininkų personalijų, nes jie patys yra valdžios ydingo supratimo aukos. Jie dėl kompetencijos stokos negali atlikti tų darbų, kurie priklausytų pagal ištikimybę istorijos tėvui Herodotui. Jie paprasčiausiai nemoka istorikams tyrimui reikalingų kalbų: lotynų, lenkų, rusėnų ir rusų, elementariai neturi istorinės nuovokos. Todėl ir ta mūsų krašto istorija suglamžyta, iškramtyta, su didžiausiomis skylėmis ir klaidomis.
Kai muziejininkai istorinių žinių stoką ne visada tinkamai pakeičia edukacijomis, tada pradeda žodį tarti entuziastai be istoriko kvalifikacijos. Gerai, kad jie bando padėti kraštui, bet nežinodami istorinių šaltinių tyrimo metodikos prirašo daug muilo burbulų ir iškraipymų. Jie tokiais atvejais turėtų konsultuotis su Lietuvos Istorijos institutu ir Katalikų Mokslo akademija.
Nekaltinu dėl susidariusios padėties nei vienos savivaldybės Tarybų frakcijų, nei vienos partinės grupės. Tiesiog visi atsakingi už ilgą laiką besitęsiantį slydimą paviršiumi, blankumą, neatsakingumą, dienų iki penktadienio skaičiavimą, darbo imitavimą. Puikiai žinau, kaip dirba šio krašto muziejininkai, labai daug ką galėčiau pasakyti. Bet ieškokim pozityvumo. Kreipiuosi į visus, besikausiančius rinkiminėse savivaldybių ir merų batalijose, kviesdamas atsakingumui, apmąstymams. Gerbiamieji, padėtis turi iš esmės keistis. Atsikėlėliai mūsų krašto istorinio virsmo nepažadins. Čia svarbu surasti istorikus-muziejų vadovus Vilniaus Universitete, gal net iš mūsų krašto, su jais susitarti, skatinti juos materialiai. Jie susidarys savas komandas. Muziejininkų kūrybingas darbas yra pats geriausias savivaldybių įvaizdis. Muziejininkas turi nuolatos turėti kūrybingo darbo polėkį, nuolat judėti, nesenti.
Vytautas Kuzmickas, istorikas, buvęs muziejininkas
