Gyvenimo keliu – ryžtingai ir tvirtai

Praėjusieji metai sanatorijos „Versmė“ direktoriui Antanui Daniui buvo kupini sukakčių. Be gimtadienio jubiliejaus, jis minėjo ir dar dvi svarbias jo gyvenimui datas: 1993 metais jis atėjo dirbti į „Versmę“, o 2003-siais tapo jos vadovu. Tiek A. Danio, tiek jo pirmtakų dėka sanatorija išliko permainų ir krizių metais, atsinaujino ir pagražėjo, dirba pelningai, nešdama naudą visam Birštonui, užtikrindama stabilumą ir tikėjimą ateitimi įmonės darbuotojams.

„Būsiu daktaras“

Tvirtas, žemaitiškas A. Danio būdas išryškėjo jau vaikystėje. Jauniausias šeimoje jis turėjo būti ryžtingas, kad jo nuomonė būtų išgirsta ir pripažinta – tokia ta jaunylių dalia būti vyresniųjų šešėlyje. Broliai ir seserys – inžinieriai ir ekonomistai, o jų jauniausiasis pasirinko mediko specialybę, nors buvo atkalbinėjamas nuo „vargo su bobučių bėdomis“. Šį profesijos pasirinkimą, kaip prisimena A. Danys, nulėmė skaudžiai jį paveikusi tetos Teresės mirtis. Nuoširdi, šilta, maloni moteris buvo labai mylima šeimoje, tad jos staigi netektis visus sukrėtė. Jau gerokai vėliau Antanas sužinojo, jog mylima teta mirė dėl medikų klaidos. Tuomet jis saviškiams pareiškė: „Kai tapsiu gydytoju, to nebus!“. Pažadais vaikinas tuščiai nesimėtė. Nepavyko pirmąjį kartą įstoti į studijas, tikslo siekimą atitolino ir tarnyba armijoje, bet sugrįžęs iš jos savo padarė – ėmė mokytis medicinos, o vėliau pasirinko neurologo specialybę.

Gydytojo nuojauta

Ir vėlgi nenueita lengviausiu keliu – neurologų tuo laiku rengta mažai, tik tiek, kiek atsirasdavo darbo vietų gydymo įstaigose. Ir šios specialybės studijos buvo nelengvos. Pasak A. Danio, labai sudėtinga nustatyti diagnozę vien iš ligonio apžiūros, juk nebuvo tada nei kompiuterinės tomografijos, nei magnetinio rezonanso tyrimo. Atidi apžiūra ir šeštasis jausmas – svarbiausi  neurologo įrankiai, nustatant pažeistą smegenų ar nervų sistemos vietą. A. Danio manymu, būtent nuojauta gydytojui padeda teisingai sudėlioti iš smulkiausių detalių susidarantį ligos vaizdą, parinkti tinkamiausią žmogui gydymą. Ne kiekvienam ši dovana duota, kas ją turi – privalo naudotis tuo ir puoselėti šį jausmą, nes gydytojų klaidos juk pačios skaudžiausios. O studijuoti neurologiją A. Daniui ir sekėsi, ir buvo įdomu, ypatingų sunkumų patirti neteko.

Į Birštoną

Iš karto po medicinos studijų baigimo likimas A. Danį atvedė į Birštoną, į tuometinę „Spalio“ sanatoriją, vieną iš keturių vietų Lietuvoje, kur buvo reikalingas gydytojas neurologas. 1986-aisiais tai buvo didelė ir klestinti sanatorija, į kurią suvažiuodavo daug pacientų iš Lietuvos ir Tarybų Sąjungos. Kaip jaunasis specialistas, A. Danys Birštone gavo butą, po truputėlį apsiprato su miestu, žmonėmis ir darbu. Ne tik dirbo, bet ir nuolat mokėsi, lankė seminarus gydytojams, kursus. Netrukus perspektyvų žmogų pastebėjo ir sanatorijos vadovybė – A. Danys tapo direktoriaus pavaduotoju medicinai. Pasiliko Birštone ir nepabėgo net tuomet, kai atėjo sunkūs permainų laikai, kai keitėsi politinė ir socialinė šalies sistema. Didžiulė sanatorija vos gyvavo, nes nutrūko pacientų srautai iš rytų, o vakariečiams Lietuva ir, be abejo, Birštonas, buvo dar nežinomi. Buvo visiškai aišku, kad pavaduotojas medicinai vos beišsilaikančiai įstaigai – nereikalinga našta, todėl, gavęs pasiūlymą dirbti „Versmėje“ gydytoju neurologu, A. Danys nedvejodamas sutiko.

Didysis iššūkis – „Versmė“

Žemės ūkio darbuotojams skirta sanatorija „Versmė“ buvo įkurta 1975 metais vietoj čia buvusios mokymo bazės ir pensionato. Dvidešimt metų, nuo 1972-ųjų iki 1992-ųjų, šiai įstaigai vadovavo vyriausiasis gydytojas Aleksandras Gorinas, kurio pastangomis buvo suformuotas dabartinis pastatų kompleksas. 1995-aisiais, vadovaujant vyriausiajam gydytojui Petrui Sereikai, „Versmė“ buvo reorganizuota į akcinę bendrovę, o jai nuo 1997-ųjų ėmėsi vadovauti Antanas Šatas, pasukęs įstaigos vystymąsi tinkama linkme, pertvarkęs ją ir gavęs licenciją reabilitaciniam gydymui. Kai A. Šatas direktoriaus pareigų atsisakė, o jos buvo patikėtos skyriaus vadovui A. Daniui, sanatorijos veiklos strategija buvo jau aiški, kolektyvas stiprus ir darnus. Bet darbo pradžia „Versmėje“ A. Daniui buvo nelengva. Tapus direktoriumi jo laukė dideli iššūkiai – situacija sanatorijoje tuo metu buvo gana sudėtinga, reikėjo rengti projektus pastatų renovacijai, paslaugų plėtrai, pritaikyti veiklą naujiems rinkos dėsniams.

Įmonės gelbėjimas

Į kiekvieną jam atitenkančią sunkią užduotį A. Danys žvelgia ryžtingai ir nusiteikęs įveikti sunkumus. Tad ir vadovavimas sanatorijai – nauja ir ypatinga darbo sritis – tapo iššūkiu, kurį tvirtavalis direktorius nusprendė žūtbūt įveikti. Šis darbas užpildė kiekvieną jo gyvenimo minutę, bet jam to tiesiog reikėjo – reikėjo aktyvios veiklos, atsakomybės už savo sprendimus, sudėtingų užduočių ir jų įgyvendinimo. Žinoma, buvo labai svarbu tai, kad naujojo direktoriaus užmojus palaikė kolektyvas, sanatorijos valdyba ir savivaldybės vadovai, kad leido jam bandyti gelbėti įmonę nuo privatizavimo. Toks pasitikėjimas, pasak A. Danio, neatėjo šiaip sau – teko gerai pagrįsti savo planus tvirtais argumentais, apskaičiavimais, faktais, įrodyti, jog investuoti į renovaciją – gyvybiškai svarbu ir būtina, jei norima išlikti ir dirbti toliau. Kaip sako direktorius, padėtis tuo metu buvo nepavydėtina – sanatorija ant pražūties slenksčio, su didžiuliais nuostoliais, su neaiškiom ateities perspektyvom.

Nuo nevilties – į sėkmę

Skaudus smūgis sanatorijai buvo nepatvirtintas ambicingas, kelių milijonų vertės projektas pastatų rekonstrukcijai. A. Danys prisimena, jog apie savaitę laiko įmonėje tvyrojo nusivylimas, žlugimo nuotaikos. Tačiau direktoriui ir jį palaikančiai komandai pavyko pažadinti viltis, pavyko įtikinti valdybos narius, jog dar galima išeitis. Dabar prisiminęs tą metą, A. Danys sako, jog nežino, kokios jėgos jį pastūmėjo tokiam drąsiam žingsniui – įsiskolinti 12 milijonų bankams ir tikėtis sėkmės. Tačiau, anot jo, arba darai, arba užleidi vietą kitam, lengvos išeities nėra. Šį kartą rizikingas sprendimas buvo geras – 2006-aisiais įrengta nauja gydykla reabilitaciniams ligoniams, po metų atliktas kapitalinis senųjų gydyklų ir pirmojo korpuso remontas. Patalpų, pastatų bei įrangos pertvarkymai ir atnaujinimai vyksta nuolat, o įmonei ne tik pavyko susidoroti su skolomis, bet ir gauti pelną, kurį galima panaudoti darbuotojų atlyginimams kelti, investuoti į būtinus pokyčius. Tad šiandien „Versmė“ – patraukli poilsio ir sveikatinimo vieta ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams iš rytų ir vakarų Europos, atrandantiems čia jaukumą, ramybę, malonų aptarnavimą ir puikias paslaugas.

Sanatorijų ateitis

Vis dėlto, nors džiaugtis tikrai yra kuo, A. Danys sako dar nesantis patenkintas pasiekimais. Anot jo, atlikta apie 70 – 80 procentų atnaujinimo darbų, bet to dar maža. Įsiklausydamas į darbuotojų, klientų pageidavimus ir pasiūlymus, matydamas gyvenimo diktuojamus poreikius, direktorius, anot jo, atlieka „patį paprasčiausią“ darbą – stengiasi įgyvendinti vis naujus planus ir užmojus. Eiti į priekį būtina, teigia A. Danys, nes kurortai ir sanatorinis gydymas turi ateitį, tai itin reikalinga dabar, bus reikalinga ir ateityje. Tą rodo kitų Europos šalių pavyzdžiai, kur vis daugėja kurortų, kur vis labiau rūpinamasi ne tik gydymu, bet ir ligų prevencija. Ligoninė ir tabletės, pasak A. Danio, nėra vienintelė išeitis sunegalavusiam žmogui. Visų svarbiausia – užkirsti kelius ligoms, išlaikyti darbingumą ir jį atkurti, kas ir yra pagrindiniai sanatorijų veiklos tikslai. Tuo, teigia direktorius, turėtų rūpintis ir valstybė, dabar didžiules lėšas skirianti ligoninėms, o sanatorijas palikusi likimo valiai. Tarsi šito dar būtų negana, neseniai didelį smūgį sudavė ženkliai sumažintas finansavimas reabilitacijai, sukėlęs sąstingį daugelio gydymo įstaigų veikloje, atvedęs jas į didžiulius nuostolius.

Vis pirmyn

Laukti ir nieko nedaryti – pražūtinga ir ne A. Danio charakteriui. Kadangi komercinių klientų atnešamos pajamos leidžia sanatorijai gauti padorų pelną, direktorius planuoja tolimesnes pastatų rekonstrukcijas, svarsto plėtros planus. Labai puiku, kad „Versmės“ gyvenimu ir užmojais domisi savivaldybės administracija, o ypač merė Nijolė Dirginčienė, kuri kartu su Lietuvos kurortų asociacijos atstove Jurgita Kazlauskiene itin energingai kovojo už galimybę akredituoti sanatorijoje naudojamą mineralinį vandenį ir purvą. Šiandien galima didžiuotis, teigia A. Danys, kad „Versmė“ jau turi sertifikatus šioms gydomosioms priemonėms, todėl gali lygiuotis į aukšto lygio sanatorijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Žingsnis po žingsnio, darbas po darbo, vis keliama paslaugų kokybė ir didinama jų pasiūla, tad vis daugiau klientų ne tik atranda „Versmę“, bet ir kaskart į ją sugrįžta.

Darbas – gyvenimo prasmė

Nors rūpesčiai ir mintys apie sanatoriją nepalieka direktoriaus net ir uždarius kabineto duris, jis mano, jog baisiausias laikas jam bus tuomet, kai viskas taps neįdomu, kai darbas praras reikšmę, kai nesinorės nei kurti ateities planų, nei juos įgyvendinti. Tik veikla, judėjimas į priekį, nuolatinis užimtumas teikia džiaugsmą A. Danio dvasiai, nors atsiranda laiko ir poilsiui – žvejybai, buvimui gamtoje, artimųjų lankymui. Tai padeda atsipalaiduoti nuo rūpesčių, bet be darbinės veiklos šiam energingam žmogui gyvenimas, tikriausiai, taptų nemielas. Ir visai ne dėl prabangos ir blizgesio – tai niekiniai dalykai, mano A. Danys. Svarbiausia jaukumas, funkcionalumas ir patogumas buityje, o gyvenime – prasmingi, reikalingi ir įdomūs darbai. Tai suvokus ir to pasiekus, galima pajusti pilnatvę, savo egzistencijos reikšmingumą, tapti žmogumi, gerbiančiu save ir kitus, ir to paties sulaukiančiu iš aplinkinių. Kelias į tokį gyvenimą turi būti tiesus, lydimas tvirtų, ryžtingų ir teisingų sprendimų, kad pažvelgus atgal nebūtų dėl ko gailėtis.